„Daugiau energijos”, – iš savo varpinės dalinosi jaunesni tėvai. Kai kurie jų pasakojo, kad daug lengviau buvo auginti vaiką, kai jo susilaukė anksti, o štai antrojo susilaukė daug vėliau – ir viskas buvo jau labai sunku. Arba pasakojo, kad turės daugiau laiko užauginę vaikus.
Na, „makes sense.” Logiška. Prasminga. Dauguma pasirinkimų turi savo stipriąsias ir silpnąsias puses, savo privalumus ir minusus.
„Vaikams mokykloje bus gėda vyresnių tėvų, iš jų juoksis”, – kaip su akmeniu kirto kažkas. „Jėzau, kokiam miške tokie žmonės gyvena”, – tada nusijuokiau. Ir po kurio laiko turėjau gerokai nustebti, kad, pasirodo, toks mąstymo modelis – gana populiarus.
Bet yra žmonių, kurie mano, kad reikia gėdytis paprastesnio darbo. Jie gėdijasi valyti, gėdijasi sėdėti prie kasos, jiems nėra gėda tyliai siurbti pašalpas, bet gėda išvežioti maistą.
Aš sakyčiau, kad tai sutrikimas. Didžiulis nepilnavertiškumo kompleksas.
Galima gėdytis, kad tavo tėvas – tėvynės išdavikas. Žudikas. Prievartautojas. Nors ir tai – vaikas dėl to nekaltas ir už tėvų nuodėmes atgailauti neprivalo.
Bet kad tėvas vyresnis? Senas?
Nuo kada būti senu – gėda? Ir kiek iš mūsų nepasens?
Nejau iš tiesų senatvė siejama su kažkokia silpnaprotyste, nesusigaudymu, nepilnavertiškumu? Ir kodėl visi šie dalykai suverčiami būtent amžiui, kai tai – dažniausiu atveju yra grynai asmeninis pasirinkimas?
Kiek aš pažįstu jaunų žmonių, kurie dar aštuoniolikos tapo bobutėmis ir diedukais ir užsidarę langus, duris bei žaliuzes nusprendė visko bijoti ir pasauliui nugarą atsukti. Ir kiek daug žinau žingeidžių, energingų, įdomių, sėkmingų senų žmonių! Mano bičiulių tarpe yra tokių, kuriems – gerokai virs 70-ies ir aš klausau jų kelionių nuotykių, gastronominių atradimų, jų patirties.
Kiek trisdešimtmečių išvertę pilvus ir išmetę kiaušinius rūgsta ant sofų, žiūrėdami prastus lietuviškus serialus bei asocialų realybės šou? Kiek jų nieko nenori, niekuo nesidomi bei skundžiasi po darbo benorintys tik į lovą?
Tai – ne amžius. Tai – asmeninės savybės. Mano tėvai kone kiekvieną savaitgalį eina šokti taip, kad lubos kilnojasi. Legendos pasakoja, kad šokama net ant stalų. Jie bėgioja krosus, daro jogas ir keliauja. Aš sakyčiau – kad jie nėra seni. Virs penkiasdešimties, kuriam – jau link šešiasdešimties. Bet jau ne pirma jaunystė. Tai tas senėjimas matant tokį pavyzdį man baisus neatrodo. Nepanašu, kad gyvenimas baigiasi, protas suskystėja ir gali ruoštis įkapes dar keturiasdešimties nesulaukęs.
O kaip auklėjamas vaikas, kuriam gėda savo tėvų, sunku suprasti. Jo tėvai, ko gero, jam neįskiepijo esminio dalyko: savivertės. Pasitikėjimo savimi ir savo nuomone. Gebėjimo ir leidimo sau autentiškai vertinti kitų žodžius, nuomones, o kartais – juos nubraukti kaip šlamštą. Čia – problema. Bet ne tėvų amžiaus. Jei tokie tėvai būtų pagimdę vaiką jaunesni, jie nebūtų kitokie. Jie būtų jauni tėvai, kurie neįskiepijo pasitikėjimo savimi. Ir tiek.
Tie seni vyresni tėvai, kurie buvo nuobodūs, tingūs, jie kitokie nebūtų buvę ir jauni. Gal energijos būtų per nago juodymą daugiau, bet greičiausiai – ne. Ir greičiausiai jie nebūtų mokėję jos tikslingai panaudoti.
Energijos kiekis, viena vertus, yra duotybė. Mes visi gimstame skirtingai energingi. Vieniems – viskas sunku. Kitiems – net sunkumai lengvi. Kita vertus – energija kuria energiją. Kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Tai – liaudies išmintimi tapęs pasakymas ir jis – teisingas. Tinginystė, apatija, vangumas maitina viena kitą ir sukuria tik dar daugiau viso šito.
Ne veltui dažnai rekomenduoja tiesiog padaryti. Per jėgą, per „negaliu”, per „tingiu”. Ir savęs laužymas – tikrai ne visada gera mintis. Bet jei čia kalbėsime apie veiklumą, energingumą, tai veikia. Pabandykite išeiti pasivaikščioti ir namus lengviau susitvarkysite. Pabandykite namus susitvarkyti ir lengviau bus dirbti kitus darbus. Taip yra.
O dabar neseniai paskelbė įdomiausių vardų sąrašus – kaip tėvai vadino savo vaikus. Ir komentatoriai, kaip įprasta, pasijuto sociologais, psichologais bei teisėjais. „Juoksis iš vaiko”, – gąsdino ir gėdino jie.
Žinote, iš vaiko kai kas juoksis net tada, kai jis skaitys knygas. Bus tokių, kurie juoksis iš jo kūno – storo ar plono. Per trumpų arba per ilgų plaukų. Nemadingo megztinio. Nenaujausio telefono. To, kad lanko muzikos mokyklą. Kad groja nepopuliariu instrumentu. Kad įsikimba mamai į ranką. Kad balsas žemas arba aukštas. Kad sekasi mokytis arba nesiseka. Kad domisi istorija.
Kodėl, po velniais, jūs savo vaikus auginate plintusinėms padugnėms, kurie šaipysis? Kodėl modeliuojate pagal aną pasaulio suvokimą?
Ar ne geriau duoti vaikui savivertę suprasti, kad visos pašaipos kaip musės atsitrenks į stiklą, jei pats suvoksi savo vertę? Kiek verta lieka pašaipa, kad tavo megztinis nemadingas, jei tu puikiai žinai, kad tau jis – gražus, pakankamas, šiltas – ir tai – viskas, kas svarbu?
Kiek verta pašaipa dėl vyresnių tėvų, jei suvoki, kad amžius – niekaip nenusako žmogaus vertės? Ir kad tavo tėvai – tavo artimiausi žmonės, su kuriais tau iš tiesų gera, prie kurių saugu?
Kai gimiau, mano vardas buvo laikomas retu. Jau vardas „Fausta” buvo retas, o dvigubas derinys - „Fausta Marija” – apskritai negirdėtas. Visi mano vardą pastebėdavo. Visi paminėdavo, pakartodavo, perklausdavo.
Ar buvo besišaipančių iš mano vardo? O juk yra ir dabar. Paskaitykite skyles sofose išbezdėjusių komentatorių nuomones – mano vardas jiems puikus taikinys.
Bet man mano vardas – vienas gražiausių dalykų. Tiesą pasakius, nežinau tokio gražaus vardo, kaip šis. Jis kažkam gal keistas, kažkam – nepatinka ir viskas su tuo gerai, tiesiog jis man gražus ir tai viskas, kas svarbu.
O kodėl jūs norite auginti savo vaikus tiems kompleksuotiems, nelaimingiems vargšams?
