Aš pritariu – „duok žmogui žuvį ir jis bus sotus vieną dieną; išmokyk jį meškerioti ir bus sotus likusį gyvenimą“. Bet esu iš tų, kurie elgetai „žuvį duoda.“
Aš puikiai suprantu, kad mano išmalda varguolio neišgelbės ir atverdama piniginę rūpinuosi ne tiek pačiu elgeta, kiek savo sąžine. Savo kukliu daviniu nebyliai sakau: „Aš tave matau ir palaikau. Gink dieve, tavęs nesmerkiu. Tau tiesiog nepasisekė. Tavo kailyje gali atsidurti bet kas, jei nepalankiai susiklosto aplinkybės.“
Dažnai girdžiu – „elgiesi neatsakingai, švaistai pinigus veltėdžiams, kurie, užuot dirbę, pinigų prašinėja, vėliau juos prageria arba svaiginasi narkotikais.“ Bet ar iš šalies įmanoma nuspėti, kaip žmogus pasielgs su pagalba? Ir ar turime teisę spręsti – žmogus iš tiesų vargsta ar apsimetinėja?
Amžinatilsį Kęstutis Marčiulynas–Bo Haeng Sunim, pirmas lietuvių vyras tapęs dzen budistu vienuoliu, kadaise pasakojo apie Pietų Korėjos vienuolius apsimetėlius, kurie begėdiškai duoneliauja. Aš nustebau: „kodėl jie išmaldą gauna, negi neįmanoma atpažinti apsimetėlių“?
Visam gyvenimui įsidėmėjau K. Marčiulyno žodžius: „Mes nežinome, kas atsitiko, dėl kokių priežasčių žmonės dedasi tuo, kuo jie nėra. Korėjiečiai vadovaujasi požiūriu: jei gali – padėk ir nesmerk.“
Kvaila galvoti, kad žmonės yra tokie, kokie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kartais tie, kuriems uždėjome nevykėlio etiketę, gavę antrą šansą mus nustebina.
