Esu pensinio amžiaus ir nesijaučiu mirusi: 60+ moteris apie flirtą, grožį ir didžiausias baimes

Prieš dešimt metų bravūriškai skelbiau: „Man 50 plius ir man dzin.“ Dzin epocha baigėsi, kai blykstelėjo suvokimas, kad laiko atsargos senka. Nebėra kada filosofuoti apie laiką, kai reikia gazą spausti. Aš laiko nebijau – bijau nesuspėti paskui jį...

Prie didžiausių baimių paprastai priskiriamos trys – mirties, nesėkmių ir atmetimo. Aš noriu pakalbėti apie ketvirtąją, kuri, mano galva, ne mažiau klaiki. Apie baimę veidrodyje pamatyti seną žmogų.

Jei įsivaizduojame, kad veidrodžiai gali atspindėti, kaip iš tiesų atrodome, – tai visi veidrodžiai meluoja. Į veidrodžių pinkles įkliūti paprasta. Lengva pasikelti puikybėje, kai atspindyje matome jaunystę, sveikatą bei grožį ir įsivaizduojame, kad taip bus visada. Deja, praregėjimas, kad nuo laiko pokyčių nepabėgsime, ateina tik tuomet, kai gyvenimo žaidimas artėja prie finišo.