Du kartus ištekėjau už to paties vyro. Mūsų 10 metų bendro gyvenimo kelyje buvo skyrybos, išdavystė, nepagarba vienas kitam ir tyli konkurencinė kova tarpusavyje – kuris geriau, gražiau, protingiau, teisingiau. Šiandien, nors vis dar pasipykstame, mus riša gražūs dalykai – auginame du vaikus, kartu kuriame šeimos verslą, daug juokiamės, kitaip bendraujame ir, svarbiausia, visada liekame kartu, kad ir kas.
Taigi, ką aš išmokau apie santuoką?
Patarimas – tai nemokamas bilietas neaišku kur. Seniai neklausau kitų žmonių patarimų nei skirtis, nei susitaikyti. Beveik visi kada nors ką nors kalbėję apie mūsų santuoką klydo. Nėra nei vieno žmogaus (net ir mūsų tėvai), kurie tiksliai žinotų kas mus sieja su mūsų sutuoktiniais, kaip mes gyvename iš tikrųjų ir kaip darome įtaką vienas kito poelgiams. Niekas nemato pilno vaizdo ir niekas nežino, kaip viskas klostysis ateityje, kas mums pavyks, o kas ne. Netikėkite pranašais.
Pliusų ir minusų sąrašas neveikia. Mes nesirenkame artimo žmogaus pagal jo privalumus ir trūkumus. Nei pilna piniginė, nei nupoliruotas kūnas nepadės išlaikyti santykių ar juo labiau ryšio. Minioje renkamės tiesiog „savą“ žmogų ir nesigiliname, kodėl esame su juo ar ja. Taip yra ir kitaip nebus. Jeigu santykis yra artimas, bet skausmingas, neskubėkime skirtis nesusigaudę mūsų painiavoje. Abejoju ar skubotas sprendimas dingti kuo greičiau nuves į rojaus klodus. „Savo“ žmogaus niekas negali atstoti, todėl taip sunku išeiti ir taip traukia sugrįžti. Verta pasistengti dar kartą. Ir dar, ir dar kartą.
Kitur žolė nėra (yra) žalesnė. Masė nelaimingų vyrų ir moterų renkasi neištikimybę, kuri turėtų užpildyti santuokos spragas. Neištikimybė – tai iliuzija, žalingas poilsis po sunkios darbo dienos ir skausmingos pagirios visus ateinančius metus. Neverta. Sutinku, kad po jos gyvenimas pasikeičia ir kai kurios poros atranda pozityvius dalykus savo šeimoje, tačiau psichologinė trauma yra per didelė kaina tokiems atradimams.
Geriau priimti savo pyktį ir išgyventi jį, palaukti kol audra nurims (o ji tikrai nurims). Pyktis – geras pranašas, kad jums vis dar rūpi, tik išgyvenate bejėgiškumą pakeisti esamą padėtį. Audros apimti priskaldome tiek nereikalingų malkų, nors neviltis dažnai tėra nesusikalbėjimo tarpusavyje rezultatas.
Pastebiu, kad dažnai priimame sutuoktinio elgesį pernelyg asmeniškai. Kito žmogaus elgesys yra, visų pirma, apie jį, o ne apie mus. Mūsų elgesyje atsispindi mūsų patirtis, vertybės, įsitikinimai, išmoktos reakcijos, patirtos traumos. Nors santykį kuriame kartu, visgi, atsakomybė už mūsų elgesį tenka mums.
Netikiu, kad yra receptas iš 10 punktų – „kaip tapti laimingu santuokoje“. Tai procesas, turbūt dažnai nesąmoningas ir verta juo pasitikėti. Jei einame kartu, kažkur vis tiek nueiname. Taip, mes vargu ar keičiamės, bet mes bręstame, todėl santykis gali keistis. Viltis visada yra.
Be abejo, kai kada antroji santuoka pakylėja gyvenimą į naują kokybę. Ir, žinoma, neskatinu likti šeimoje, jei nors vienam nariui žalojama fizinė ar psichinė sveikata. Tačiau visais kitais atvejais pokyčiai galimi. Ir tegu karantinas įneš daugiau artumo ir susikalbėjimo mūsų nerime ir santykių audrose.
