Visos šios idėjos ją viliojo ir atrodė artimos. Ji prisiminė, kaip vaikystėje skaitydavo pasaką apie princese virtusią Pelenę ir tikėjo, kad vieną dieną tokia pasaka įvyks ir jos gyvenime. Ji būtinai taps princese, o gal net ir karaliene. Visai netikėtai tą tikėjimą pažadino skambūs pasiūlymai „kaip tapti karaliene… moteris, verta milijono…kiekviena moteris – karalienė… pažadink deivę savyje… tapk moterim, kuriai neįmanoma atsispirti“, žadantys viltį, kad pasaka būtinai bus su laiminga pabaiga. O „vargšė mergaitė“ taip norėjo tos laimingos pabaigos…
Tačiau realybėje savęs pažinimo ir priėmimo procesas virto kiek kitokiu žaidimu. Vyko paprasčiausia dekoracijų kaita. „Vargšę“ keitė „karalienė“, mini keitėsi į maksi, „geros mergaitės“ vietą užėmė įžūli „sexy-girl“, „bobą su…“ išvijo „nuolanki tarnaitė“. Vienas vaidmuo buvo keičiamas kitu, vieni standartai pakeičiami kitais standartais, priklausomai nuo to, kurie tuo metu buvo „ant bangos“. Tik, deja, nuo to nesikeitė vidinis turinys ir esmė išliko ta pati: ji nepažino savęs, nesuvokė to, kas jai svarbu, ir toliau nežinojo atsakymo į klausimą „Kas aš esu?“, o tiesiog stengėsi prisitaikyti prie nuolat kintančių šablonų. Ir toliau privalėjo atitikti, pateisinti lūkesčius ir gyventi vaidmenyje, tegu jis buvo ir labiau pripažintas išorėje. Tačiau, koks patrauklus bebūtų vaidmuo, anksčiau ar vėliau jis išduoda ir nuvilia…
Atsisakyti vaidmenų nėra taip lengva, nes kiekvienas vaidmuo suteikia tam tikrus bonusus. Vienas iš jų – iliuzinis saugumo pojūtis, tikėjimas tuo, jog tu kontroliuoji situaciją. Kai kiekvienas „aktorius“ nepriekaištingai atlieka savo vaidmenį, „spektaklio“ pabaiga iš anksto žinoma. Iš anksto žinomi žodžiai, posakiai, intonacijos, gestai, reakcijos į tai, kas vyksta. Tu iš anksto žinai, ko iš tavęs tikisi, kaip reikia elgtis ir kaip elgsis kiti. Scenarijuje numatytos menkiausios smulkmenos. Kažkuria prasme, tai – patogu: garantuotas rezultatas ir jokių nesusipratimų. Tačiau toks „patogus“ gyvenimas savyje slepia reikšmingą auką: savo jausmų, emocijų, norų, ribų, poreikių, interesų ignoravimas vardan „aukštesnio tikslo“. Ir nesvarbu, kad toks gyvenimas įgrįso iki kaulų smegenų, o ir tikslas pasirodė ne toks jau kilnus, kaip atrodė pradžioje, atsisakyti įprasto amplua nėra labai lengva. Tiksliau sakant – baisu. Nes teks palikti taip gerai pažįstamą kampelį, pradėti rizikuoti, keisti elgesį, o tai reiškia – prarasti kontrolę.
Dar vienas „gyvenimo vaidmenyje“ privalumas – tai galimybė pamaitinti savo ir taip jau išsipūtusį ego. Toks gyvenimas yra patogus pasijausti „nuostabiąja princese“, „išminties karaliene“, „sėkminga verslo ledi“, „paslaptinga geiša“, „dvasiškai turtinga dama“, „pavyzdine žmona“, „idealia mama“… Kuo tik nori, svarbiausia – pačia pačiausia. Kas gi tame blogo? Iš pirmo žvilgsnio – nieko. Bet jeigu žvilgtelėti giliau, į paviršių iškyla absoliutus savęs sutapatinimas su šiuo vaidmeniu.
Kažkuriuo momentu tu pradedi tikėti, kad esi gerumo, išminties, sėkmės įsikūnijimas. Pasaulis pražysta rožinėmis spalvomis ir jame nėra vietos netobulumui, klaidoms, nesėkmėms. Bet gyvenimas juk ne visada giedras – ir debesų susikaupia, ir audra praūžia. Ir kai staiga netikėtai užlieja baimės ar skausmo bangos, vienintelis būdas susitvarkyti su „blogu oru“ – ignoruoti situaciją. Ir tu pasirenki nepastebėti akivaizdžių dalykų, įtikinėdama save, kad viskas yra gerai ir tu vis dar puiki, sėkminga ir klestinti. Nes pripažinti tiesą apie save reiškia sugriauti tokį mielą, jaukų ir mylimą vaidmenį.
Kurdamos įvairius vaidmenis ir susiliedamos su jais į vienumą, iš tikrųjų mes siekiame vieno vienintelio tikslo – mes norime patikti. Patikti sau, mylimam vyrui, tėvams, vaikams, vadovams, draugams, mažai pažįstamiems… Kažkam, kas mums labai arba nelabai, bet svarbus. Nes kažkur sielos gelmėse vis dar slepiasi vaikiška baimė, kad tave atstums. Nepriims, nesupras, išjuoks ar pasmerks. Mes jau vaikystėje išsiaiškinome, kad tokios, kokios mes esam iš tikrųjų, mes niekam nereikalingos. Tokių mūsų tiesiog nemyli. Mes privalome daryti tai, ko iš mūsų laukia sugausieji. Mes turime atitikti kažkokias taisykles, normas ir reikalavimus. O tam reikia pamiršti tikruosius savo norus, vertybes, interesus, svajones ir pradėti vaidinti atitinkamą rolę – „pavyzdinė mokinė“, „paklusni dukra“, „gera mergaitė“… Bijodamos prarasti mums svarbių žmonių meilę ir pagarbą, mes sukuriame vaidmenį, kuriame prarandame pačios save. Ir tampame ne tomis, kuriomis norėtumėm būti, o tomis, kurias nori matyti kiti.
Kai suaugame, tėvų, kaimynų ir mokytojų vietą užima vyrai, vaikai, vadovai. Ir tenka nuolat gyventi žvilgčiojant per petį: kokį įspūdį aš palikau? Kaip atrodau? Kaip kiti reaguoja į mane? Būti tuo, kas esi, dažnai yra baisu, ir taip – visų pirma, teks sužinoti atsakymą į klausimą „Kas aš esu?“. O čia nebus jokių instrukcijų, ką ir kaip reikia daryti, ir visą atsakomybę už tai teks pasiimti sau. Todėl daug lengviau ir paprasčiau perskaityti jau esamą instrukciją „Kaip būti karaliene“ ir pradėti vykdyti kiekvieną punktą, skaityti svetimas taisykles ir jomis vadovautis. O jeigu kažkas nepavyks, visada atsakomybę galima suversti tiems, kurie kūrė tokias netobulas taisykles ir instrukcijas…
O jeigu surizikuoti? Iš tikrųjų save pažinti su visomis keistenybėmis ir nepanašumais? Papasakoti apie tikruosius savo norus, interesus, vertybes, svajones, idėjas? Sukurti savo taisykles ir į šalį mesti pastangas būti tuo, kuo nesi? Nebesistengti įsisprausti į svetimą rūbą, kad ir koks gražus jis būtų? Nes vaidmuo – išdavikas. Ir anksčiau ar vėliau spektaklis baigsis, žiūrovai išsiskirstys, rampų šviesos užges ir tu liksi vienumoje, kurioje tau teks priimti visą tiesą apie save. Ir tada tu pamatysi, kad tavyje sudėta viskas: ir pliusas, ir minusas, ir nulis. Ir geltona, ir mėlyna, ir žalia, kurią gauni sumaišiusi geltoną su mėlyna. Tu gali ir nuoširdžiai raudoti bažnyčioje, ir atimti paskutinį kąsnį. Esi ir griežta, ir švelni. Rimta ir padūkusi. Ir dar kažkas per vidurį. Esi ir ta, kuri gali išgydyti, ir ta, kuriai reikia išgyti. Ir ta, kuri tai stebi iš šalies. Ta, kuri gali ignoruoti jausmus ir bet kokia kaina pasiekti savo, bet ir ta, kurią lengva sužeisti. Ir dar kažkas per vidurį. Turinti ir stiprybių, ir silpnybių. Ir dar tų pusių, su kuriomis nesusipažinai. Yra tai, ką tu darai teisingai, ir yra tai, ko tau reikia išmokti. Ir visa tai – tuo pačiu metu.
Priimdama visą tiesą apie save, įgauni didingą jėgą ir drąsą. Drąsą gyventi remiantis savo vertybėmis, daryti tai, kas tau svarbu, kurti, mylėti, o kartais ir krėsti pokštus. Lieka mažiau išsigalvotų pretenzijų ir bereikalingų apmąstymų. Ir atsiranda daugiau laisvės bei spontaniškumo. Ir tada gyvenimas suspindi kitokiomis spalvomis, pradeda žaisti švelniais blyksniais, skleisti fantastiškus aromatus. Ir atsiranda daug energijos, kuri leidžia nuversti kalnus ir įkopti į neįveikiamas viršukalnes. Kai apkabini viską, kas tavyje yra, viduje išsiskleidžia tikra žmogiška šiluma, kurios taip pasiilgo pasaulis. Nes jėga slypi ne vaidmenyje. Jėga slypi tikrume…
Tad, jeigu nesi mėlynojo kraujo atstovė ir būti karaliene nėra tavo tiesioginės pareigos, gal tiesiog būk LAIMINGA moterim…Ir pasaulis tau būtinai už tai atsidėkos.
Daugiau Ilonos tekstų skaitykite www.drasagyventi.lt