Britų rašytojos B.A. Paris knygą „Psichoterapeutas“ man atnešė draugė. Sakė, jai patiko, taigi, kai susitikome, įdavė pabandyti ir man. Knygos įvertinimas Goodreads platformoje – 3,7 žvaigždutės, o atsiliepimai iš lietuviškos auditorijos – praktiškai visi nieko gero nežadantys. Kai kas skundžiasi, kad knyga ištęsta, kai kas – kad kitos autorės knygos geresnės arba tiesiog visos labai panašios ir tai darosi nuobodu. Ir šioje vietoje turiu jus įspėti, nes su kitomis rašytojos knygomis šiosios palyginti negalėsiu. Tai pirmoji mano skaityta jos knyga.
Siužetas – tai žmogždudystės narpliojimas, tai knyga su detektyvine linija. Jauna pora atsikrausto į uždarą bendruomenę, įsigijusi namą pigiau nei tokioje vietoje būtų galima tikėtis. Vėliau moteris sužino, kad vyras nuo jos nuslėpė, kad pigiau būstas parduodamas buvo dėl name įvykdyto nusikaltimo, kuris visiems atrodo kažkoks keistas ir iki galo neišaiškintas. Pagrindinė herojė imasi įtarinėti visus kaimynus ir ne tik. Juo labiau, kad visi ir atrodo įtartini, o tuo pačiu – pernelyg draugiški, kad galėtų padaryti kraupų nusikaltimą.
Kai pradžioje sakiau, kad negaliu pakęsti siaubo filmų, galėjote pagalvoti, kad ši knyga priklauso siaubo žanrui. Ne visai. Tiesiog ją skaitydama prisiminiau, kaip labai negaliu pakelti įtampos, kai viskas tampa šiek tiek mistiška, kaip tuose filmuose. Manau, kad tikras siaubo filmų mėgėjas iš šito mano rypavimo saldžiai pasijuoktų, bet aš, skaitydama knygą, kartais net kvapo pritrūkdavau, kaip man būdavo baisu.
Turiu pripažinti, kad skaitant dažnai pagalvodavau – na, ne iki galo gerai apgalvotos smulkmenos. Pagrindinė herojė tikrai kai kada atrodydavo nerealistiškai naivi ir kartais rodydavosi, kad taip gyvas žmogus nesielgtų. Kita vertus, aš puikiai žinau, gyvenime kartais žmonės iš tikrųjų elgiasi taip, kad negali suprasti – na, iš kur tas naivumas? Patiklumas? Nepasitikrinimas? Todėl šioje vietoje save sudraudžiau: suvokiant, kad istorija nėra tikra, labai lengva badyti pirštais, kaip elgtųsi tikras žmogus. Bet žmonės iš tikrųjų elgiasi absoliučiai visaip.
Nepaisant viso šito, nepaisant netgi to, kad dėl visos įtampos skaitant dvi naktis visai negalėjau užmigti, knygą surijau. Tai buvo malonus priminimas, kaip greitai, be jokių pastangų galima praryti knygą, jaukiai įsitaisius ant sofos ir ten užsilikus iki vėlios nakties. Nepasakyčiau, kad tai buvo smegenų treniruotė – ne, tai buvo malonus smegenų pakutenimas be didesnių pasekmių. Ir manau, kad tai – nuostabus būdas praleisti laiką. Ne viskas gyvenime turi būti sunku.
Tiems, kam patinka Nusivylusios namų šeimininkės – tai tas pats popsiškas, bet smagiai įtraukiantis žanras. Džiaugiuosi taip maloniai praleidusi laiką. 4 žvaigždutės iš 5, rekomenduoju tiems, kam kaip tik šito dabar ir reikia.
