Matote, šis apsakymas man iki šiol atrodo visai nevaikiškas. Nesakau, kad jis netinka vaikams – net labai tinka. Dalykas tas, kad jis nuostabiai tinka ir suaugusiems, kaip ir dauguma Astridos Lindgren knygų, ir aš labai norėčiau turėti daugiau laiko dar kartą jas visas perskaityti. Nuo populiariausios „Pepės ilgakojinės“ iki mano šiek tiek mėgstamesnio, nors mažiau populiaraus „Rasmuso klajūno“. Rasmuso istorija ilgus metus migdžiausi, kai naktimis manęs neimdavo miegas, o neimdavo jis manęs gal nuo vaikystės ar nuo ankstyvos paauglystės. Todėl įsivaizduodavau, kad ir aš kaip Rasmusas miegu kažkur ant šieno, o ryte gausiu šilto pieno ir sumuštinį su kukuliais arba sūriu. Ir galop užmigdavau, nes nuo tų pasakų man pasidarydavo ramu.
Amor Towles knygą „Linkolno greitkelis“ man dovanų atsiuntė leidykla, bet turiu prisipažinti, kad pastebėjau ją dar knygyne. Norėjau išsirinkti porą knygų ir ši atsidūrė galimų pasirinkimų sąraše, bet tąkart pasirinkau kitas. Knyga Goodreads platformoje įvertinta solidžiomis 4,2 žvaigždutėmis, bet ir be šito ji mane traukė. Kelionė po XX amžiaus vidurio JAV, prasidedanti net ir dabar nuobodžioje ir nepopuliarioje Nebraskoje, nugenanti į to meto Niujorką, kuris ir tada buvo pilnas visko – nuo prabangos ir talentų iki pavojų ir skurdo – bei svajonė apie Kaliforniją. Tie, kas žino mane, supranta, kad anksčiau ar vėliau aš turėjau grįžti prie šitos knygos, ir kai leidykla pasiūlė pasirinkti iš jų leidinių, žinoma, kad drauge su keletu kitų, pasirinkau šią.
Ne veltui pradėjau nuo literatūros, kuri manyje glosto vidinį vaiką, nuo kurios man jauku ir ramu. „Linkolno greitkelis“ buvo būtent tai, tik bent jau teorijoje parašyta suaugusiems. Kita vertus, nežinau, kodėl jos negalėtų skaityti, pavyzdžiui, paauglys. Man atrodo, kad tai – kuo puikiausiai paaugliui tinkama literatūra. Tai nuotykiai ir viltis, nepaisant to, kad visai visai greta yra vienatvė, liūdesys ir labai rimtos problemos, kurie gal ir apžaidžiami įvykiais, žodžiais, herojų charakteriais, galų gale – jų amžiumi. Bet visa tai juntama labai intensyviai, labai skaudžiai ir labai jautriai. Ir visas šitas ypatybių junginys sukuria tą jausmą, kad knyga skirta niekada nesuaugsiantiems. Arba mūsų vidiniams vaikams, kurie vis dar čia yra. Kurie jautrūs, patiklūs, be šarvų, apsaugų. Tai be galo liūdna knyga, nors visus jos puslapius gaubia šviesa. Tai nelaimingų vaikų ir paauglių, suaugusiųjų, gerųjų ir piktadarių istorija. Ar toje knygoje esama laimingų herojų? Nemanau. Gal tik kai kurių liūdesys labai šviesus ir vaikiškas.
Istorija pasakoja apie dėl netyčinės žmogžudytės teistą paauglį, jauną suaugusį, kuris grįžta į tuščius namus, kurie jam net ir nebepriklauso: mama seniai pabėgo ir juos visus paliko, tėvas mirė šiam kalint, o mažas brolis pas kaimynus laukia jo sugrįžtant – laukia, kol jie pradės naują gyvenimą. Knyga daug kartų pameluoja, kad viskas bus gerai ir kartais netgi atrodo per naiviai graži, bet akylesnis žino: tas šviesus liūdesys slepia tik dar didesnį liūdesį. Ir naivumas tik saugo nuo to liūdesio didumo, nes kitaip būtų be galo sunku jį pakelti.
Tai nuostabi knyga šito žanro mėgėjams. Tai pasaka ir nuotykis. Mane knyga papirko ir laikotarpiu, kuris buvo nuostabiai atspindėtas, tiek daug aliuzijų į įvairius to meto reiškinius, nuo restoranų iki problemų, nuo muzikos iki pastatų, ir žanru, ir jo išpildymu, ir savo gyliu. Daugiau nei 500 puslapių praskriejo žaibo greitumu ir debesų lengvumu. 5 žvaigždutės iš 5, buvo neapsakomai liūdna ir gražu.
