aA
Pasak Lietuvos dvarų ir pilių asociacijos, dabartinėje šalies teritorijoje stovėjo apie 2 tūkst. dvarų bei pilių, kurie tapo istorinių kataklizmų aukomis. Nepaisant to, lietuviams vis dar sunku iki galo suvokti, kad mūsų aristokratai buvo lygiai tokie patys lietuviai (tą akcentavo memuaruose), tik kalbantys lenkiškai.
Leonilos Sayn-Vitgenštein-Sayn portretas
Leonilos Sayn-Vitgenštein-Sayn portretas

Rusijos anglomano duktė

Apsilankę Los Andželo J. Paul Getty muziejuje išvysite nepakartojamą vokiečių tapytojo Franco Ksavije Vinterhalterio drobę „kunigaikštienės Leonilos Sayn-Vitgenštein-Sayn portretas“, kurioje aristokratė pozuoja ant turkiškos otomanės lyg haremo odaliska, fone mirguliuojant, greičiausiai, Krymo peizažui (čia Vitgenšteinai turėjo dvarą). Vėliau nutapęs dar kelis moters portretus dailininkas pripažins, jog šioji buvo gražiausia iš visų jam pozavusių damų. Visgi tik nedaugelis žino, kad ši asmenybė artima Lietuvai.

Gražioji Leonila gimė 1816 m. Maskvoje, kunigaikščio Ivano Bariatinskio ir jo antrosios žmonos, vokiečių kilmės grafaitės, Marijos Keler šeimoje. I. Bariatinskis ilgai tarnavęs armijoje, buvęs Grigorijaus Potiomkino adjutantu bei apdovanotas ordinu už Varšuvos šturmą, tolimesnę karjerą paskyrė diplomatijai. Jis tapo Rusijos pasiuntiniu Londone ir Miunchene. Laikas praleistas Didžiosios Britanijos sostinėje pavertė vyrą anglomanu, savo elgesiu demonstruojantį turtingo, išsilavinusio britų žemvaldžio požiūrį; jis kolekcionavo meną, siekė palengvinti valstiečių darbą, rūpinosi liaudies švietimu.

Kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis rašė: „Jis pasižymėjo sąmoju, kartais itin kandžiu.“ 1812 m. išėjęs į atsargą, I. Bariatinskis netoli Kursko pastatė įmantrius Marinos rūmus, kuriuose prabėgo visų jo atžalų vaikystė; dabar sanatorija. Deja, rūmų neaplenkė revoliucijos šmėkla. 1930 m. komunistai apiplėšė dvaro teritorijoje esančią giminės kriptą, o kunigaikščio palaikus sudegino.

Kai L. Bariatinskajai sukako šešiolika, ją kartu su seserimi tėvai atvežė į Sankt Peterburgą, kur netrukus šioji tapo imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos freilina. Iš motinos paveldėjusios grožį, kunigaikščio dukterys aukštuomenėje neliko nepastebėtos. Antai, memuaristas kunigaikštis Piotras Viazemskis 1834 m. rašė: „Peterburgo padangėje sužibo nauja žvaigždė, <...> žvaigždė nekaitri, kiek vėsi, tačiau jos žavesio spinduliai nusidriekia visur. Prieisite ir juose įsinarpliosite.“

Ne mažiau meniškai jaunąją freiliną aprašė memuaristė Darja Finkelman: „Greta miniatiūrinių sostinės damų, ji priminė tikrą Libano kedrą – aukšta, liekna, šiek tiek santūri, tačiau graži nuo galvos iki kojų. <...> Jos aksominės akys ir sabalo antakiai visuomenėje įplieskė begalę sąmyšio.“

Ironiška, bet rūmuose, tarp „aukštuomenės gyvenimo“ ir „efemeriškų pramogų,“ mergina praleido metus, tuo pačiu atstumdama pirštis mėginusį kunigaikštį Aleksandrą Trubeckojų. Nieko keisto, Leonilos laukė vertesnė partija, vokiečių kilmės kunigaikštis Liudvikas Vitgenšteinas.

Nuo Verkių dvaro idilės iki revoliucijos Paryžiuje

Rusų istoriografijoje L. Vitgenšteino biografija pateikta itin spalvingai. Gimęs Kaune, vaikinas nuo mažens ruoštas armijai, paskirtas imperatoriaus Aleksandro I fligel-adjutantu. Be to, nemažai keliavo po Vakarų Europą. Vis dėlto karinė karjera nutrūko, kai 1826 m. atskleistas kunigaikščio dalyvavimas „Gerovės sąjungos“ bei „Pietų draugijos“ veiklose, kurioms vadovavo dekabristai. Maža to, L. Vitgenšteinas su dekabristų lyderiais rengė sąmokslą nužudyti Aleksandrą I. Visgi teisinės atsakomybės jam pavyko išvengti tik įtakingo tėvo, 1812 m. karo vado, užtarimo dėka.

Taip praradęs valdovo malonę, jaunasis kunigaikštis ėmėsi ūkinių reikalų buvusiose LDK žemėse. Be to, imperatorienės freilina Aleksandra Roset supažindino jį su turtingiausia regiono nuotaka Stefanija Radvilaite. Jungtuvės įvyko 1828 m. Žiemos rūmų koplyčioje, tačiau pagimdžiusi du vaikus, 1832 m. moteris staiga mirė. Oficiali mirties priežastis buvo įsisenėjusi džiova, bet lietuvių memuaristas, gydytojas Stanislovas Moravskis pateikė kitą, mūsų krašte, sklandžiusią versiją. Anot jos, didikę numarino vyras, užsakęs nuodų pas Vilniaus vaistininką Jurgį Gutą. Tiesa, vėliau ši prielaida atmesta.

Gedulas neužsitęsė, nes po dvejų metų našlys vėl įklimpo sostinės intrigose. Salonai ūžė, esą vyras rezgė romaną su kunigaikštiene Jelena Suvorova, kuriai dovanojo deimantų vėrinį, o juo pasipuošusi dama rodėsi viešumoje. Siekdama užgniaužti skandalą, imperatorienė nedelsiant supiršo kunigaikštį su gražiąja freilina Leonila.

Vestuvės iškeltos 1834 m. spalio 28 d. toje pačioje koplyčioje, tik šįkart dalyvaujant imperatoriui Nikolajui I. Visgi kyla klausimas, kodėl imperatoriškoji šeima taip uoliai rūpinosi L. Vitgenšteinu? Pagrindu galėjo tapti gandas, jog pastarasis Aleksandro I nesantuokinis sūnus, nors šaltiniai to niekada nepatvirtino.

Norėdamas išsaugoti reputaciją, kunigaikštis Liudvikas su žmona apsigyveno Verkių rūmuose, Lietuvoje. Tuomet, rezidencija buvo pertvarkoma, centrinis pastatas nugriautas, formuojamas parkas, iš Nesvyžiaus, Miro pilių atgabenta milžiniška meno, ginklų kolekcija; joje eksponuoti pasaulinio garso šedevrai. Be to įrengtas pirmasis šalyje žiemos sodas.

Kaip rašė grafas Konstantinas Tiškevičius: „Visi galėjo apsilankyti galerijoje, jis pirmasis Vilniaus visuomenei <...> davė šiokį tokį meno supratimą, kurio trūko miesto gyventojams.“

Tarp kitko, Verkių rūmus kunigaikštis oficialiai dovanojo Leonilai, tad pastaroji, sekdama labdaringu motinos pavyzdžiu, čia įsteigė sodžiaus mokyklą valstiečių vaikams. Lietuvos aukštuomenė naująja kunigaikštiene žavėjosi.

Antai, Rudaminų šeima dėl kerinčio grožio ją poetiškai vadino Hilda (veikėja iš operos „Ugnies garbintojai“). O kiekvieną kartą imperatoriui važiuojant per Ukmergę, Leonila būdavo kviečiama visai dienai, lyg sena draugė, intymiam pokalbiui su imperatoriene. Įgijusi tokį ryškų autoritetą, kunigaikštienė nevengė juo pasinaudoti. 1840 m. ji padėjo suimtam Vilniaus gydytojui Juozapui Mianovskiui atgauti laisvę. Tad Vilniuje, Leonilą gerbė kaip širdingą, užjaučiančią bei patriotizmo aukas gelbstinčią didikę.

Žinoma, Lietuvos sostinėje šeima neužsibuvo, nes kunigaikštienė mėgo keliauti. Kaip dauguma aristokratų, pora apsistojo Paryžiuje, kur F. K. Vinterhalteris nutapė garsųjį portretą. Modelis išgarsėjo bemat, todėl 1860 m. Anglijos karalienė Viktorija Leonilai žarstė komplimentus. „Ji vis dar labai graži, bet kažkada buvo akinanti gražuolė; jos galvutę Vinterhalteris įkūnijo paveiksle „Florinda.“

Visgi, ramiu gyvenimu Paryžiuje pasidžiaugti neteko. 1848 m. įsiplieskė revoliucija, kurios liudininkais tapo Vitgenšteinai. Memuaruose Leonila detaliai aprašė iš namų balkono stebėtą Tuileri rūmų šturmą. Prie rūmų vartų stovėję sargybiniai ūmai nusirengė uniformas, metė ginklus ir išsilakstė. Moterį ypač sukrėtė karaliaus Luji Pilypo šeimos pabėgimas; jie mikliai perskriejo sodą, sėsdami į laukiantį ekipažą, turėjusį išgabenti juos užsienin. Taip rezidencija atiteko sukilėliams.

Leonila rašo: „Aš regėjau Tuileri grobstymą. Kažkokie įniršę žvėrys bėginėjo rūmų stogais, mėtė baldus, popierius, o jų šūksniai pasiekė mūsų ausis. Kitą naktį <...> revoliucionieriai ieškojo ginklų.“ Baimindamiesi dėl savo gyvybių Vitgenšteinai persikėlė į Prūsiją.

Ekscentriškoji karo diplomatė

Kilęs iš viduramžius menančios vokiečių giminės, kunigaikštis Liudvikas netrukus užsitarnavo Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo IV malonę; šis Vitgenšteinams dovanojo apgriuvusią, kalnuose stūksančią, jų protėvių Sayn pilį bei suteikė Sayn-Vitgenšteinų-Sayn pavardę. Anksčiau, šeima buvo Reino pakrantėje įsigijusi nedidelius rūmus, kuriuos kunigaikštis restauravo neogotišku stiliumi.

Apie pilies atstatymą, A. Roset dienoraštyje užsiminė: „Tuomet madoje buvo istoriniai prisiminimai bei apgriuvusių šeimų kriptų, pilių restauracija. Vitgenšteinai pasuko link griuvėsių ir ėmė juose kurtis...“ Šie rūmai iki šiol priklauso Vitgenšteinų giminei.

Deja, šeimos santykiai po truputį iro. A. Roset rašo: „Taip užsibaigė santuokinis gyvenimas, prasidėjęs veidmainiška meile, kuriam laikui virtusia abejingumu ir galop draugyste.“ Nors pirmieji vedybiniai metai buvo laimingi, vėliau Leonila atitolo nuo vyro, kol persikėlusi į Romą 1851 m. atsivertė į katalikų tikėjimą. Tokį sprendimą sąlygojo prarastos vaikystės harmonijos ilgesys. Po atsivertimo moteris vėl grįžo į Sayn pilį, bet gyvenimas ten, anot A. Roset, priminė beprotnamį.

Kunigaikštienė vaikščiodavo palaidais plaukais, juodais rūbais su dideliu kryžiumi ant nugaros, retkarčiais panirdama egzaltacijon. Be to, mėgavosi romanu su guverneriu prancūzu. Tuo tarpu jos sutuoktinis, tos pačios pilies kitame fligelyje glaudė savo meilužę – vokietę.

Tolimesnis Leonilos gyvenimas sukosi tarp Paryžiaus ir Berlyno. Antai, Prancūzijos sostinėje moteris išgarsėjo neįprastu salonu, kurio svečiais buvo Rusijos katalikai bei skirtingų tautybių, „rinktinės visuomenės“ atstovai, pvz., 1888 m. rusų filosofas Vladimiras Solovjovas. 1856 m. Vitgenšteinai dalyvavo imperatoriaus Aleksandro II karūnavime Maskvoje. Tą liudija Leonilos archyve išlikę šventės suvenyrai, pavyzdžiui, imperatoriaus nuotrauka su autografu, teatre rodytų spektaklių programėlės ir pan.

Deja, šventines nuotaikas netrukus pakeitė gedulas, nes 1866 m. Kanuose mirė kunigaikštis Liudvikas; jis išprotėjo ir paskutinius metus leido neįgaliojo vežimėlyje. Vis dėlto, tapusi našle Leonila neužsisklendė. Nepaisant amžiaus, ji aktyviai dalyvavo Europos politikoje, pvz., 1870 m. kartu su bičiule, Prūsijos karaliene Augusta, atliko diplomatės vaidmenį, mėgindama užkirsti kelią Prūsijos-Prancūzijos karui.

Ji ginčydavosi su kancleriu Otu fon Bismarku ir karo išvakarėse vyko į Paryžių aptarti nepuolimo sąlygų. Tiesa, nesėkmingai. Kilus karui, kunigaikštienė Diuseldorfe organizavo pagalbą sužeistiems, įvairių tautybių, kariams.

Išvarginta politinių intrigų, Leonila apsigyveno viloje ant Ženevos ežero kranto, Uši mieste (Šveicarija). Bet net ir čia, moteris vienatvės nejuto. Ją nuolat lankė pažįstami, atsiminimuose pastebėję, kad senyva ponia neretai charizmatišku būdu pranoksta jaunimą.

Aišku, memuaruose netrūko šmaikščių istorijų. Kunigaikštis Sergejus Volkonskis teigė, jog pirmą kartą Leonila apsilankė pas stomatologą įpusėjusi dešimtą dešimtį. L. Vitgenštein, kaip nedaugelis to meto žmonių, sulaukė itin garbingo jubiliejaus. 1916 m. minint šimto metų sukaktį, sveikinimus didikei atsiuntė popiežius, Rusijos imperatorius Nikolajus II ir Vokietijos imperatorius Vilhelmas II.

Tuo metu kontinente griaudint Didžiojo karo pabūklams, anot, S. Volkonskio, „visa Europa ant kunigaikštienės stalo pasirašė paliaubas.“ L. Vitgenštein mirė 1918 m. supama artimiausio šeimos rato. Jos milžiniškas, vertingas archyvas atiteko mylimai dukrai kunigaikštienei Antuanetei Kidži, bet toji netrukus mirė pati. Taip, užantspauduotos archyvo dėžės Aričos miestelio rūmuose (Italija) dūlėjo iki 1988 m., kai vėl buvo atvertos visuomenei. Šioje kolekcijoje be retų eksponatų, gausu daiktų menančių buvusį Verkių dvaro spindesį. Dabar Kidži rūmuose veikia šios šeimos istoriją liudijantis muziejus, o pas mus Leonilos Sayn-Vitgenštein-Sayn vardą prisimena retas.


www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(3 žmonės įvertino)
5.0000

Stulbinančią karjerą padariusi Dana Ribas: į Lietuvą sugrįžę emigrantai turėtų bučiuoti šią žemę (51)

Daugelis į užsienį dirbti išvažiuojančių lietuvių tikisi ten atrasti savo kelią ir „aukso...

Susipažinkite su elegantiškiausia oro balionų pilote Jolanta: pasitaikydavo žmonių, kurie, pamatę mane, klausdavo, kur jų pilotas (33)

Oro balionai, matyt, yra ta sritis, kurią vieną kartą išbandęs, negali sustoti. Romantika,...

Andrius Užkalnis: blogiausius kvepalus perka marozai, kuriems treninginis kostiumas – vienintelis drabužis (57)

Kokie kvepalai populiariausi, kokių reikėtų vengti ir kokias klaidas darome kvėpindamiesi? Į...

Top naujienos

Po žvėriško išpuolio kaimynystėje – sukrečiančio turinio laiškai Vokietijoje: mes bijome (25)

Paskutinysis islamistinio teroro aktas Prancūzijoje – mokytojo Samuelio Paty nužudymas nupjaunant...

Paveldėjus NT užgriūva didesni mokesčiai: vien už registravimą susimokėjo apie 900 eurų (13)

Registrų centras (RC) gina naujus įkainius, kurie apskaičiuoti pagal tai, kiek kainuoja suteikti...

Susirgus Seimo nariui laukia didelio masto epidemiologinis tyrimas: pasakė, kam reikia izoliuotis (162)

Koronavirusu susirgus Seimo nariui iš valstiečių žaliųjų frakcijos Valerijui Simulikui,...

Lietuvė per gimdymą bandė taikyti hipnozės metodą: kai galiausiai paprašė epidūrinės nejautros, buvo per vėlu (1)

Kol vienos moterys renkasi medikamentinius nuskausminimo būdus gimdymo metu, kitos ieško...

Žinia pasiilgusiems saulės: debesys turėtų po truputį sklaidytis

Sekmadienio naktį dangų dangstys dar pakankami storas debesų sluoksnis, tačiau jis daug kur...

Siaubo naktis prie Vilniaus: po kruvinos orgijos siaubingas kančias patyrusi moteris neturėjo galimybių išgyventi (317)

Moteris neturėjo jokių galimybių išgyventi – net jeigu ji iš karto būtų patekusi į medikų...

Ant Gedimino kalno surengta palaikymo akcija JAV prezidentui Donaldui Trumpui sulaukė policijos dėmesio (211)

Vilniuje Amerikos prezidento palaikymo akciją sumanę žmonės neliko nepastebėti. Apie 18.25...

Nepamirškite persukti laikrodžių: grįžta žiemos laikas (156)

Paskutinį spalio sekmadienį Lietuva vėl grįžta prie žiemos laiko ir laikrodžius suksime atgal....

Koronavirusu užsikrėtė Andrius Tapinas: yra reikalų atnaujinta 18.54 (665)

Šeštadienio vakarą žinomas visuomenės veikėjas, žurnalistas Andrius Tapinas savo feisbuko...

Gydytoja įvertino ypač populiarias plaukų procedūras: tai lazda su dviem galais (4)

Gražūs, vešlūs plaukai yra ne tik puošmena. Anot estetinės ir lazerinės medicinos klinikos...

|Maža didelių žinių kaina