– Papasakokite, kaip atsidūrėte Sakartvele?
– Tai nutiko prieš ketverius metus. Su drauge, jos vyru ir dukra ieškojome kelionės, kur nuvykti. Tuo metu Sakartvelas buvo tik pradėjęs savo pirmuosius žingsnius į turizmą ir kelionių rinką. Draugės vyras imponavo šiai šaliai, todėl nusprendėme vykti ten. Dažniausiai visada pati organizuoju keliones, bet žinodama, kad tai Kaukazas, nutariau, kad mums reikės gido. Pradėjau ieškoti. Parašiau į FB „Gidas Gruzijoje“. Radau, susisiekiau. Išvykome į kelionę, jos metu užsimezgė pažintis su mūsų gidu Niko. Po dviejų savaičių jis atvyko į Lietuvą. Laikui bėgant tapome vyras su žmona.
– Jūsų vestuvės buvo tradicinės gruziniškos?
– Ne. Taip nutiko dėl kelių priežasčių. Visų pirma, karantinas. Prasidėjo pandemija, Sakartvelas buvo trečioji šalis, todėl buvo visiškai nutraukti skrydžiai. Trečiųjų šalių piliečiams nebuvo galimybės atvykti. Mes su Niko apie pusmetį neturėjome galimybės susitikti. Kai kelionių apribojimai buvo sušvelninti, pirmu skrydžiu atvykau į Sakartvelą. Pastūmėti tokių priežasčių iškart priėmėme sprendimą tuoktis. Nekėlėme didelės šventės dar ir dėl to, kad tuo metu mano tėtis sunkiai sirgo, negalėjo dalyvauti. Tiesiog norėjome įtvirtinti savo šeimą, kad galėtume laisvai susisiekti.
– O kaip atrodo tos didelės tradicinės vestuvės?
– Anksčiau, prieš kokius 30 metų, buvo normalu, kad vestuvėse dalyvaudavo apie 700-1000 žmonių. Šiandien normalu yra apie 300 žmonių. Tiesa, vestuvės didmiesčiuose ir regionuose gerokai skiriasi. Bet kad ir kur jos bebūtų, jaunųjų tėvai šventę iškels už paskutinius pinigus. Į šventę kviečiama ne tik šeima, giminės ir draugai, bet ir bendradarbiai, kaimynai ir ne tik jaunųjų, bet ir jų tėvų. Kartvelams svečias – tai Dievo dovana. Pagarba jam didžiąją dalimi išreiškiama per maistą – tai identiteto dalis. Per vestuves stalai lūžta nuo maisto. Svečiams nuėjus nuo vestuvių stalo, jis turi atrodyti it ką tik svečiams būtų paruoštas. Maistas statomas keliais aukštais, tikrąja ta žodžio prasme. Vienos lėkštės – ant kitų.
– Koks maistas privalo būti ant vestuvių stalo?
– Chačapuris, satsivi – tai pagrindinis gruzinų šventinis patiekalas, vištienos ar kalakutienos gabaliukai graikinių riešutų padaže, kartveliški šašlykai – Mtsvadi ir keptas mažas paršiukas. Desertai Sakartvele apskritai nėra populiarūs. Per vestuves būna didelis tortas, kurį jaunieji šventės metu pjauna, bet kartais šio torto svečiai net neparagauja. Pas juos priimta, kad ant kiekvieno stalo atnešama pyrago arba mini pyragaičių. Svečiai juos skanauja, o vestuvinis tortas daugiau atlieka paties torto pjovimo funkciją. Po to iššaunami fejerverkai, kas jau simbolizuoja, jog šventė eina į pabaigą.
– Matyt, neapsieinama ir be tostų?
– Be abejo. Vestuvės, kaip ir daugelis kitų svarbių švenčių kartvelų gyvenime, turi TAMADA. Tai asmuo, kuris sako tostus. Dažniausiai šis asmuo yra labai išsilavinęs. Ši atsakomybė reikalauja didelio išprusimo. Yra net tostų sakymo tvarka, ir ne duok Dieve sumaišysi kokį tostą po kokio reikia pasakyti. Dažnu atveju kažkas iš svečių liks tikrai nepatenkintas ir galimas net ginčas – karštas kraujas verda! Svečiai dažniausiai sėdi prie atskirų apvalių, sunumeruotų stalų. Po kiekvieno tamada tosto – išgeriama pilna taurė vyno. Be to, per vakarą tamada būtinai vyną tradiciškai išgeria ir iš rago. Regionuose ankščiau gerdavo iš natūralaus rago, bet laikui bėgant jį pakeitė stiklinio rago formos ragas. Tradicija tokia, kad iš rago vyną reikia išgerto vienu ypu, būtent dėl to renkamasi mažesnės talpos ragas. Ant kiekvieno stalo stovi pilnut pilnutėliai ąsočiai, pripildyti baltu sausu vyno. Jokios kitos rūšies alkoholinių gėrimų ant stalo nėra.
– O ką svečiai dovanoja jauniesiems?
– Dar prieš 20 ir daugiau metų, kai kur regionuose ir dabar, jauniesiems yra dovanojamas auksas, ant rankų dedami auksiniai žiedai, grandinėlės. Būtent auksą dovanoja artimiausi šeimos nariai: broliai, sesės, dėdės. Kiti svečiai dovanoja pinigus. Pats dovanos įteikimo procesas skiriasi nuo Lietuvoje mums įprastos formos. Šventės dalyviai dovanas įteikia ne jauniesiems, bet paskirtai atsakingai moteriai – tarsi šventės buhalterei, kuri surenka pinigus ir sudaro sąrašą, kas kiek pinigų padovanojo. Ji priima svečius prie stalo ir tvarkingai viską surašo. Paskui gautus pinigus perduoda jaunųjų tėvams, kurie ir organizuoja šventę savo vaikams. Tokia tvarka įsigalėjo tam, kad matytum, kas kiek padovanojo. Tbilisyje tradicijos jau kinta, dovanojamas vokelis su pinigais ir užrašytu palinkėjimu bei kas dovanoja.
– Kiek ilgai vyksta šventė?
– Dažniausiai porą dienų, bet švęsti iki ryto nėra priimta, šventė baigiasi iki 1 val. nakties dažniausiai. Po pirmos dienos, maisto lieka labai daug, todėl visi susirenka antrai dienai. Tiesa, nakvyne dažniausiai kiekvienas svečias turi pasirūpinti pats.
– O kaip puošiamasi?
– Svečių apranga, sakyčiau, yra kuklesnė nei Lietuvoje, o jaunoji dažniausi vilki baltą suknelę arba jų tautišką aprangą. Pačios kartvelės dažniausiai nori būti tomis princesėmis, todėl dažnai renkasi pūstas, blizgias sukneles. Kai pati tekėjau, pasirinkau kartvelų tautinius drabužius.
– Kiek atsieina tokios vestuvės?
– Viskas priklauso nuo to, kokio lygio restorane yra švenčiama. Jeigu tai 3 žvaigždučių restoranas, pakaks apie 120 larių (45 eurai), aukštesnės klasės restorane – 200 (74 eurai) ir daugiau larių asmeniui. Su kiekvienu restoranu atskirai tariamasi dėl alkoholio: ar galima savo atsinešti, ar reikia pirkti iš restorano valgiaraščio.
– Pakalbėkime apie santykius po vestuvių, ar įprasta, kad moteris ateina į vyro šeimą?
– Kartvelų šeimos tradicijos gilios, tad pagal jas jauniausias šeimos sūnus turi likti su tėvais ir juos prižiūrėti. Po jauniausiojo sūnaus santuokos, jo žmona ateina į šeimą gyventi kartu. Ši tradicija vis dar gyva ir pačiame Tbilisyje, jau nekalbant apie regionus. Jei kalbėsime apie santykius iki vestuvių, pagal tradicijas seksas iki santuokos yra didelė nuodėmė. Seksas gali būti tik po santuokos cerkvėje. Dar kas skiriasi nuo lietuviškų tradicijų – moterys po santuokos nekeičia pavardės, o pasilieka savo mergautinę. Kadangi Lietuvoje priimta keisti pavardę - aš keičiau, bet dauguma vietinių kartvelių to nedaro.
– Jūs su vyru gyvenate atskirai nuo jo tėvų. Kaip jus priėmė į šeimą?
– Aš džiaugiuosi, kad vyro tėvai yra labai šiuolaikiniai žmonės. Jie mane priima kaip dukrą. Apskritai santuokos su užsienio piliečiais Sakartvele įgauna vis didesnį pagreitį, todėl dabar tai nebėra tokia staigmena kaip buvo prieš 20 metų. Be to, aš esu lietuvė, todėl mano priėmimas vyko dar paprasčiau, nes kartvelai labai myli ir gerbia lietuvius.
– Jei kalbėsime apie tradicines šeimas, kas yra šeimos galva?
– Vyras bet kokiu atveju yra šeimos galva. Jis turi pasirūpinti šeima, uždirbti pinigus, bet tai nereiškia, kad moteris yra suvaržyta ar jai reikia likti namuose. Jei kalbėsime apie regionus, kalnų gyvenvietes, ten yra būtent toks modelis, kad moteris prižiūri namus, augina vaikus, gamina valgyti, o vyras dirba sunkius fizinius darbus. Tbilisyje vyrauja lygiavertis pasiskirstymas, moteris taip pat dirba ir uždirba pinigus šeimos poreikiams, net yra didžioji dauguma moterų, kurios dėl geresnio šeimos gyvenimo išvyksta dirbti į užsienį ir siunčia pinigus šeimai, vyrai lieka namuose. Taigi stereotipas, kad kartvelų žmonos yra uždaromos virtuvėje, šių dienų tikrovėje jau tėra mitas. Jos yra laisvos užsiimti ką nori. Kaip ir vyrai. Tarkime, čia vis dar populiarūs vyrų susibūrimai. Po darbo jie eina į restoranus ir bendrauja, sako tostus. Paklausite, kodėl nepasikviečia moterų? Jos ir nenori ten eiti. Tokios yra tradicijos. Vyrai sako tostus ir geria vyną. Moterims ten būna neįdomu. Jos eina atskirai. Jos moterų rate švenčia gimtadienius ir bendrauja apie savus dalykus.
– Kada kuriamos šeimos?
– Išteka jaunuoliai dažniausiai 20-22 metų. Bet jei Europoje šiuo metu kinta poreikis kurti šeimą ir žmonės dažniau susikoncentruoja į karjerą, į saviugdą, čia šeima yra labai svarbi. Žmonės neįsivaizduoja santuokos be vaikų.
– Ką jūs pati perėmėte iš jų kultūros, prie ko buvo sunku prisiderinti?
– Aš dažnai sakau, kad, matyt, praėjusiame gyvenime buvau kartvelė, nes man viską labai paprasta perimti. Man, kaip ir kartvelams, svarbiausia yra šeima, tad mūsų požiūriai yra vienodi. Kas dėl maisto gamybos, man patinka gaminti. Juolab abu su vyru esame šefai, tad ir virtuvėje, kaip ir gyvenime bei bendrai vystomuose versluose, esame komanda. Atradus savo sielos žmogų, tikrai neturi esmės, kokios jis tautybės, svarbiausia meilė ir pagarba vienas kitam.
