– Tvarumo tema šiandien neišvengiama nei kalbant apie madą, nei apie verslą, nei apie globalų pasaulį. Koks buvo tavo kelias į tvarumą?
– Man tvarumas, visų pirma, yra sąmoningumas. Suvokimas, ką ir dėl ko darau, kaip tai veikia mano savijautą, sveikatą, kokią įtaką daro aplinkai. Klausimą, „kas čia atsitiko“ dažnai stengiuosi keisti „o ką aš čia padariau?“ Daug laiko ir dėmesio skiriu savo emocinei savijautai, nes tikiu, kad būtent ten yra raktas į vieną pagrindinių klausimų, kodėl tiek daug vartojame, kodėl vis negana. Kai pradėjau gilintis, daug kartų save pagavau, kad po impulsyviais veiksmais, pirkimu dažnai slepiasi arba noras pabėgti iš situacijos, arba noras greitai pagerinti savo nuotaiką, prastą savijautą, staigiai gauti laimės hormonų dozę. Bet esminių problemų tai juk nesprendžia.
Kalbant apie buitį, stengiuosi laikytis labai paprastų žemiškų taisyklių: skaitau skalbimo priemonių sudedamąsias dalis, rūšiuoju, mielai perku rūbus iš antrų rankų. Arba į savo spintą priimu draugių drabužius, kurių galiojimo laikas joms pasibaigė morališkai, pati atiduodu nebenešiojamus rūbus, ką galima atnaujinti ir prikelti antram gyvenimui, stengiuosi tai padaryti. Sykį už batų atnaujinimą sumokėjau 50 eurų. Tai buvo paprasti laisvalaikio kedukai, kuriuos prieš tai avėjo mano sužadėtinio dabar jau a. a. mama, gera mano draugė. Ji kadais juos pirko už 7 litus padėvėtų prekių parduotuvėje! Man daug kas sakė, kad už tokią sumą galėjau nusipirkti naujus, bet mane žavi daiktai su dvasia ir istorija. Kartais mintyse net kuriu scenarijus, kokį kelią tie batai nukeliavo iki manęs (šypteli). Juos vis dar turiu ir tyliai pasvajoju, kad kažkada galėčiau juos perleisti dar vienai kartai.
– Ką pasakytum skeptikams, kuriems tvarumas – tik dar viena mada, madingas žodis?
– Jei žmogus skeptiškas, nes mano, kad tvarumas yra akių dūmimas, o ne realūs veiksmai, tai jis nėra visai neteisus. Iš tiesų kai kuriose vietose yra daug „žaliojo smegenų plovimo“, kai tvarumas tik imituojamas dėl įvaizdžio, dėl rinkodaros. Bet jei žmogus sako, kad jis netiki, tarkime, klimato kaita, vykstančiais klimato pokyčiais, tai jis greičiausiai yra įtikėjęs kažkokiomis sąmokslo teorijomis ir faktų kalbos čia nebelieka. Būna ir tokių atvejų, kad žmonės iš principo nori būti kitokie, nedaryti kaip visi, nes tai madinga.
– Kaip gimė iniciatyva „Tvari Lietuva“? Kokios temos pirmiausia patraukia tave kaip iniciatyvos vadovę?
– Nedalyvavau pačiose pirminėse iniciatyvos vystymo stadijose. Prie proceso prisijungiau šiek tiek vėliau, kai idėja jau buvo apaugusi įvairiais kūrybiniais sprendimais. Tenka pripažinti, kad iš pradžių net mes patys nebuvome tikri, ar tvarumo temą pavyks narstyti taip, kad ji būtų įdomi plačiajai auditorijai.
Mano atsiradimas šitame darže, tiesą sakant, netikėtas buvo ir man pačiai. Nesu pakvaišusi dėl tvarumo tiek, kad gyvendama Vilniaus centre kompostuočiau obuolių ir bananų žieveles ar iškeisčiau tualetinį popierių į samanas. Bent tada taip supratau tvarumą. Juokauju dėl tų samanų – nenoriu nieko įžeisti, bet tikrai esu girdėjusi tokių istorijų ir jos yra visai ne apie mane. Todėl pasiūlymas tapti iniciatyvos vadove man buvo netikėtas. Kodėl sutikau? Net patyrę kolegos žurnalistai man atvirai sakė, kad neįmanoma paversti šios temos įdomia ir skaitoma, o aš mėgstu iššūkius. Antra, man visada buvo svarbu kalbėti apie socialines problemas ir čia yra galimybė tai daryti. Beje, jau dabar galiu pasakyti, kad tą „neįmanomą“ su komanda mes padarėme vos per kelis mėnesius.
– Tvari mada – tai dabartis ar vis dėlto dar tik ateitis?
– Sunkus klausimas. Ir taip, ir taip. Čia turbūt svarbūs keli aspektai. Vienas – kainos. Pavyzdžiui, pirkti ne masinės gamybos, vietinius, rankų darbo rūbus iš tiesų yra brangu ir tai sau gali leisti toli gražu ne kiekvienas. Žinoma, kitas kelias yra padėvėtų rūbų parduotuvės ir jį daug kas renkasi, bet jei iš ten perkama dažnai ir dar maišais, tai irgi neturi nieko bendro su tvarumu. Ir mes ateiname prie antro aspekto, kad svarbu norėti mažiau. O čia vėl grįžtame prie emocijų, tylaus visuomenės spaudimo ir sąmoningumo, kas slepiasi po rūbo kaina. Jei jis labai pigus, gal kažkam už jį nebuvo sumokėta, gal taip parėmiau šiuolaikinę vergovę? Ar man tai tinka?
Nors, kalbant realistiškai, tiesą sakant, nepažįstu nė vienos moters, kuri būtų nugyvenusi gyvenimą vos su keliomis suknelėmis (šypteli). Gal tuomet yra dar vienas kelias – pasirūpinti, kad tie rūbai po to nenukeliautų į sąvartynus, gal jie dar gali nugyventi ilgą ir įdomų gyvenimą kaip tie batai? Manau, šioje srityje mums dar yra ir apie ką pagalvoti, ir ką nuveikti.
– Tvarumas ir emocinė savijauta, kuriai skiri daug dėmesio, dažnai žengia koja kojon, o tavo atveju šį dvejetą puikiai papildo ir jūsų su mama prekės ženklas „GudaBoo“ bei jūsų kuriamos sapnų baidyklės?
– Aš visad sakau, kad „GudaBoo“ yra labiau filosofija nei prekės ženklas. Dažniausiai žmonės klausia, o kodėl sapnų baidyklės, netgi supyksta, kad pavadinome būtent taip. Mes juokaujame, kad tai sapnų gaudyklių pusseserės, tik pritaikytos labiau baltiškam pasaulio matymui, žemiškesnių spalvų nei indėniškas originalus variantas ir ne su voratinkliu lanko viduje, o su servetėle iš močiutės gryčios primenančiu nėriniu.
Šiam produktui jau keleri metai, jis gimė, kai mama neteko darbo ir nemažai laiko praleisdavo namie. Tąkart mamos paprašiau man nunerti namų papuošalą – šiltą, jaukų, artimą, be rėkiančių spalvų. Taip gimė pirmoji šleiva kreiva sapnų baidyklė. Vėliau ji buvo apipinta krūva idėjų, savo legenda, pavadinimu, bet gražiausia, kad mamai tai tapo jos meditacijos forma ir padėjo išbūti nelengvą gyvenimo periodą.
– Ką veiki, kai nedirbi?
– Kuriu. Dabar mokausi režisūros pagrindų, tai toks naujas, man visai nepažįstamas pasaulis, tad čia turiu ką nuveikti – renku medžiagą savo dokumentiniam filmui. Nemažai laiko pareikalauja ir „GudaBoo“ reikalai, planai, strategijos. Kadangi abu su sužadėtiniu dirbame žmonių sūkuryje, mėgstame pabėgti į gamtą, paspausti mygtuką „reset“ ir pabūti dviese be jokių pašalinių dirgiklių ir aukštų visuomenės reikalavimų. Mano galvoje nuolat kirba daug visokių planų ir idėjų, ir dažnai atrodo, kad tų 16 valandų (8 val. būtinai skiriu miegui) man negana. Gal todėl bent kartą per metus stengiamės išeiti į kalnus, ištrūkti iš civilizacijos, pabūti su savimi, nusikankinti fiziškai. Tai padeda vėl susidėlioti prioritetus, įvertinti paprastus dalykus, kuriuos turiu, ir leidžia bent kuriam laikui norėti šiek tiek mažiau.
