– Kaip gimsta grimas spektakliams?
– Kai kuriamas naujas spektaklis, grimą ir jo tendencijas aptariame su spektaklio dailininku, nes jis atsakingas už spektaklio kostiumus ir mato viziją, kaip turės atrodyti personažai. Aš, kaip grimo dailininkė, bendradarbiauju su dailininku. Aptarus būsimą kūrinį, užsisakome priemones ir ruošiamės. Teatre grimuojama, dažniausiai sendinama piešimo būdu. Teatras ne kinas, tad nebūdavo vaizdų, kaip kine, kai kamera priartina herojų ir paryškina kiekvieną jo veido raukšlelę...
Tačiau Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras sparčiai tobulėja: gimsta tokios žymios operos kaip „Bohema“, „Pajacai“, pasaulyje žinomi miuziklai „Boni ir Klaidas“, „Čikaga“, šokio spektakliai: „Altorių šešėly“, „Žizel“, „Karmen“. Kartu keičiasi ir mūsų, kaip grimo specialistų, darbo specifika. Teatro spektakliai rodomi arenose, o čia žiūrovai vaizdą mato ne tik scenoje, bet ir didžiuliuose ekranuose. Žiūrovas atlikėjus stebi „iš labai arti“, tad savo darbą privalome atlikti idealiai, preciziškai. Stengiamės nuolat tobulėti: perkame tik specialią teatrui skirtą kosmetiką, nuolat lankomės kursuose, seminaruose, nes laikas nestovi vietoje.
– Per operos „Prūsai“ premjerą žiūrovus nustebinote neatpažįstamai pakeistais Aurelijumi Liškausku (Žinys) ir Viliumi Trakiu (Kriviu). Kokia šio spektaklio grimo specifika?
– Užgimę personažai – didžiulis kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės nuopelnas. Kostiumas, grimas, šukuosena – neatsiejami nuo kuriamo personažo. Būtent tokius Žinį ir Krivį matė Sandra Straukaitė, o mūsų grimo komanda padėjo tai įgyvendinti. Opera „Prūsai“ išskirtinė tuo, jog grimui čia prireikė specialių priemonių: teko panaudoti pastižo priemones, lateksą, modeliną, dirbtinį kraują, kosmetinį molį... Jų pagalba kūrėme kirstinę žaizdą sužalotam kareiviui, nes čia jau pieštos „žaizdos“ būtų nepakakę... Negalėjome sau leisti „blefuoti“, nes geresnis fotoobjektyvas būtų parodęs mūsų darbo „broką“ (juokiasi – autoriaus pastaba).
Sudėtingas buvo Krivio grimas – klijavosi barzda, ūsai, antakiai, o visas veidas buvo padengtas kosmetiniu moliu. Kosmetinis molis – ne specialusis efektas pagal savo prigimtį, o kosmetinė priemonė, tačiau grimerių darbe jis labai tinka ir kitoms paskirtims. Deja, šis grimas suteikia daug kančių pačiam solistui. Įsivaizduokite, kad jus šiltai aprengia, priklijuoja ūsus, antakius, veidą padengia moliu, o ant galvos uždeda ragus. Žmogus šyla, jį „kaitina“ ir barzdai priklijuoti naudojami klijai. Kad molis gerai priliptų prie veido, atlikėjo veidas „kaitinamas“ plaukų džiovintuvo pučiamu oru. Karšta ir sunku vien būti patalpoje, o dar reikia dainuoti. Žinys A.Liškauskas (opera „Prūsai“) kosmetiniu moliu išsitepė visą kūną. Tai nėra blogai ir netgi sveika, bet gerai šokti greičiausiai tampa sunkiau. Po šių „priverstinių“ grožio procedūrų atlikėjų veidai buvo paraudę, tad nuėmus dvi valandas laikytą molį, teko, ypač veidus, tepti raminančiomis kaukėmis ir kitomis priemonėmis.
– Ar visi lieka patenkinti šiomis procedūromis?
– Mes dirbame teatre, ne grožio salone... Ir ne visada grožis mūsų siekis. Mums reikia įdomaus rezultato. Pasitaiko, kai teatro moterys, neleidžia velti plaukų, naudoti lako, bijo veido alergijų, nenori scenoje atrodyti blogai... Mes visada atsižvelgiame į asmenybes, bet negalime nevykdyti spektaklio dailininko nurodymų. Stengiamės laviruoti, tačiau mes, grimo specialistai, esame atsakingi už savo darbą. Pavyzdžiui, ruošiamės spektakliui „Velnio nuotaka“, o tai reiškia, kad negalime išleisti į sceną moterų su ryškiai raudonais nagais ar priklijuotomis blakstienomis. Kaimo merginos tokių neturėdavo. Mes suprantame, jog visos moterys, o ypač scenos, nori būti gražios, tačiau būtina atsižvelgti ir į savo darbo specifiką. Visi spektaklio atlikėjai turi atrodyti vienodai ir pagal reikalavimus. Ir spektaklio vaizdas gražus, kai pavyksta išgauti suplanuotą vienodumą ar vaizdo liniją. Prireikia ir griežtesnio žodžio.
– Kam reikalingas grimas?
– Grimas neatsiejamas nuo personažo, nuo kostiumo... Pavyzdžiui reikia suvaidinti girtuoklį ar narkomaną (spektaklis „Adata“)... Jam būtinas ir narkomano „veidas“. Kita vertus, grimas padeda atlikėjams įsijausti į vaidmenį. Atrodo pakanka nugrimuoti veidą, paslėpti antakius po baltu grimo sluoksniu ir jis išeina iš grimo kambario pasijutęs ligoniu... Mūsų solistas Virginijus Pupšys, neigiamas personažas spektaklyje „Adata“, uždėjus grimą ant veido dar eidamas link scenos rūbais trindavosi į sienas... Ir tapdavo ne tik „susiglamžiusio“ veido, bet ir rūbų „veikėju“...
– Kiek užtrunka nugrimuoti tokį gausų atlikėjų būrį koks buvo operoje „Prūsai“: solistai, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Klaipėdos choro „Aukuras“ choristai?
– Prieš operos „Prūsai“ premjerą trise dirbome tris valandas be jokių pertraukėlių – turėjome paruošti apie 60 žmonių. Kai žiūrovams rodome miuziklą „Čikaga“ arba operą „Bohema“, kur taip pat labai daug atlikėjų, samdome ir papildomą profesionalų plaukų stilistą bei kviečiame pradedančias grimeres-savanores.
– Koks įdomiausias jūsų sukurtas personažo grimas?
– Spektakliuose mažai lieka vietos saviveiklai, nes čia viskas vyksta pagal spektaklio dailininko sumanymą ir numatytą planą. Nebent spektakliai atnaujinami – tada atsiranda plotmės pakeitimams.
Grimo dailininkai pasireikšti gali projektuose. Man vienas įsimintiniausių buvo Lietuvos jūrų muziejaus atidarymo po rekonstrukcijos renginys „Forto fantomas“, kur iš senų nenaudojamų perukų drauge su kolege Rima Gaiduk kūrėme galvos apdangalus bei grimavome atlikėjus. Tai jau visiška kūrybinė laisvė. O kur dar „Ikra mada“ ir kiti renginiai, kuriuose dalyvauja mūsų solistai? Čia mes su režisieriais planuojame ką galime nuveikti.
– Kaip vyksta sceninės transformacijos ir kurios jums, kaip grimo dailininkei, lengvesnės: seną žmogų pajauninti ar jauną pasendinti?
– Pajauninti sudėtingiau. Nors viskas priklauso nuo asmenybės, kurią norime transformuoti. Mes, grimo specialistai, visas moteris stengiamės pagražinti ir pajauninti: šviesesnės grimo spalvos, skaistalai suteikiantys gyvybingumo, rožinis rausvumas, šukuosena...
Sudėtingiau su vyresnėmis solistėmis, kurių mylimaisiais scenoje turi tapti jaunesni solistai. Turime seniai mūsų teatre rodomų spektaklių, kur solistė vaidino tą patį vaidmenį prieš 20 metų, o spektaklis prikeliamas naujam gyvenimui ir vaidmenį tenka atlikti su jaunesniu scenos partneriu. Amžiaus skirtumą sudėtinga paslėpti, o sunkiausia įveikti psichologinį nusiteikimą. Dar vienas svarbus dalykas, jauninant žmogų. Nei viena kosmetikos bei grimo priemonė nepadės, jei pats žmogus nespindės vidumi ir nežibės jo akys.
– Solistai ir grimo dailininkai: kokie jų tarpusavio santykiai?
– Grimeris – taip pat žmogus. Būna ir jam kartais, kad „ne ta nuotaika ar ranka ne tą piešia“. Maži konfliktai gali kilti ir dėl atlikėjo įsitikinimo, kad jis atrodo blogai, vidinio nerimo ar kompleksų, o ne dėl grimerių darbo broko. Grimeris tampa „emocijų sugertuku“, kuris išklauso atlikėjo nepasitenkinimą kylantį dėl „blogo ar netinkamo“ vaidmens, nerealizuotų darbo ambicijų ir pan.
Džiaugiuosi savo nuostabia komanda: buvusi mano studentė Rima Gaiduk ir už plaukų tvarkymą atsakinga Lana Valienė. Tai žmonės nesivaikantys atlygio ar darbo valandų. Kiek reikės, tiek ir dirbs, kad viskas būtų atlikta. Džiaugiamės puikiu tarpusavio mikroklimatu. Grimo kambaryje puikiai jaučiasi atlikėjai ir konfliktų nei su išore, nei tarpusavyje čia nebūna.
Mes prisijaukinome žmones – solistus, choristus, baleto šokėjus, tad jie ateina pas mus prieš spektaklį atsipalaiduoti ir teigiamai nusiteikti. Kartais taip juokiamės, kad pradedu nerimauti, kaip atlikėjai susikaups ir suvaidins rimtus personažus.
