– Papasakokite truputį apie save – iš kur esate kilusi, koks jūsų išsilavinimas ir kuo šiuo metu užsiimate?
– Esu kilusi iš labai nedidelio, bet fantastiškos gamtos grožio miesto – Zarasų. Mokyklos laikais nuolat buvau labai veikli: baigiau choreografijos mokyklą, lankiau dramos būrelį, dalyvaudavau įvairiuose konkursuose, pasirodymuose, viskas, kas nauja ir kitokio man patikdavo, viską norėdavau išbandyti. Mokykloje mokiausi labai gerai, tad puikiai išlaikiusi egzaminus, turėjau rinktis, kur noriu studijuoti. Nežinojau, ką noriu toliau veikti, nes man įdomu viskas. Kažko vieno negalėjau išskirti. Dėl to tiesiog pasirinkau tuo metu populiarias studijas – ekonomiką Vilniaus universitete.
Prieš daugiau nei penkerius metus, kai grįžome gyventi į Lietuvą, pradėjau savarankišką veiklą. Labai seniai svajojau tapti virtualia asistente. Tad buvo puiki proga įgyvendinti svajonę. Vėlgi tai buvo labai nauja ir negirdėta Lietuvoje, buvau viena iš pradininkių. Nuolat tobulėjau ir plėčiau veiklą, subūriau savo komandą. Dabar padedu jau ir kitiems pradėti virtualaus asistavimo gyvenimo būdą, kuriu mokymus programas. Konsultuoju verslo vadovus, kaip plėsti veiklą, perleidžiant kuo daugiau kasdienių procesų.
– Nusikelkime į praeitį: jei neklystu su savo vyru, kuris yra indas, susipažinote Prancūzijoje. Kaip tai įvyko? Ką ten veikėte?
– Taip, su vyru susipažinome Prancūzijos pietuose, Marselyje. Tiek aš, tiek vyras ten studijavome magistrą. Susipažinome vieno studentiško vakarėlio metu. Aš labai atkreipiau dėmesį į jo šukuoseną. Kad ir kaip juokingai dabar tai skamba, niekada negalvojau, kad man svarbūs vyro plaukai, bet būtent jie mane patraukė.
– Kaip klostėsi jūsų draugystė? Kada supratote, kad jis yra jūsų gyvenimo meilė?
– Jau pirmąjį vakarą beveik visą praleidome kartu. Vėliau susitikdavome kas savaitę ar dvi, pakviesdavo mane į pasimatymą, eidavome į indų restoraną. Tai buvo mano pirmoji pažintis su indų maistu ir kultūra, iki tol nieko apie Indiją nežinojau. Tik iš mokyklos istorijos vadovėlių. Pamenu vieną vakarą kartu žiūrėjome bolivudo filmą. Aš tik akimirkai pamaniau: įdomu būtų sudalyvauti indiškose vestuvėse. Dabar dažnai pasijuokiu, kad reikia atsakingai siųsti žinutes į visatą, nes ji supranta tiesiogiai.
Kad Ami (mano vyras) yra mano gyvenimo meilė, supratau labai greitai. Susipažinome su Ami sausio pabaigoje, gegužę jis turėjo grįžti atgal į Indiją. Pamenu, likus mėnesiui iki jo išvykimo, sėdim abu pajūry, ir aš jo klausiu: „O kas toliau?“ Jo atsakymas buvo: „Jei norime būti kartu, turėsime susituokti ir gyventi Indijoje“. Nė nemirktelėjusi sutikau. Nepraėjus nė trims mėnesiams nuo pažinties, mes jau žinojome, kad būsime kartu. Kadangi tais pačiais metais buvo jo brolio vestuvės, kartu su kitais draugais iš Prancūzijos keliavome į Indiją. Tai buvo pirmas kartas Indijoje. Bet tuo metu aš nieko aplink nemačiau, buvau taip įsimylėjusi. Pamenu, nesakėme nieko jo šeimai, tai lankstydavau iš servetėlės širdutes ir iš tolo jam rodydavau. Šypseną kelia tie prisiminimai. Buvo tikrai išskirtinis laikas.
Po brolio vestuvių, Ami liko Indijoje, o aš grįžau į Prancūziją baigti studijų. Daugiau nei metus laiko kūrėme santykius nuotoliu. Ši patirtis sukūrė net šūkį mano verslui: jei gali mylėti per atstumą, gali ir dirbti. Tie metai buvo tikrai sudėtingi, bet pokalbiams telefonu per dieną praleisdavome po kelias valandas. Kartu bekalbėdami užmigdavome. Prisigalvodavom visokių dalykų, pvz. siųsti kiekvieną dieną vienas kitam tos dienos įsimintiniausio įvykio nuotrauką.
Per tą laikotarpį dar porą kartų buvau nuvykusi į Indiją, o Ami atvyko į Lietuvą. Dabar neabejoju, kad tik mūsų abiejų indėlis leido šiems santykiams išlaukti ir dar labiau sutvirtėti per tuos metus.
– Kaip planavote bendrą gyvenimą? Lietuvoje, Indijoje?
– Kaip jau minėjau, nusprendėme, kad gyvensime Indijoje. Ami Indijoje turėjo šeimos verslą, tad jam buvo svarbu grįžti ir tęsti.
– Papasakokite apie savo vestuves? Kur jos vyko? Ar laikėtės kažkokių indų tradicijų?
– Turėjome dvejas vestuves: vienas Lietuvoje bažnyčioje, kitas – Indijoje. Abejos buvo su tradicijomis. Lietuviškose buvo lietuviškų šokių pasirodymas. O Indijoje turėjome dideles pagal visas tradicijas vestuves: kelios dienos, tūkstančiai žmonių (vestuvėse dalyvavo apie 1500 svečių), įvairiausios tradicijos.
– Kaip jus priėmė jo šeima?
– Ami šeima labai atvira, laikosi požiūrio, jei vaikams gerai, ir mums gerai. Kai pranešėm apie savo sprendimą, Ami tėvai man paskambino ir paklausė, kaip aš jaučiuosi, ar esu pasiruošusi prisitaikyti prie kitokių tradicijų, ar sugebėsiu gyventi Indijoje. Nuo to laiko visuomet vadina savo dukra.
– O jūsų?
– Mano tėvams buvo didesnis šokas. Ypač dėl to, kad sprendimą padarėme labai greitai dėl vestuvių ir dėl to, kad nusprendžiau išvykti gyventi į Indiją. Tačiau susitaikė. Dabar Ami yra labai mylimas mano visoje giminėje. Jis moka sukurti puikią atmosferą.
– Kokius akivaizdžius skirtumus matėte (ir matote) tarp savo vyro ir lietuvių?
– Šio klausimo jau ne kartą manęs klausė, bet iš tikrųjų neturiu ką atsakyti. Nematau jokių skirtumų. Gal vienas stipriausių skirtumų yra jokio skyrimo tarp mano ir tavo, viskas yra mūsų. Mes, Lietuvoje, jau šiaurėjam ir tampam vis labiau individualistai, kai tuo tarpu Indijoje šeima yra vienas vienetas, nėra jokių atskirumų tarp šeimos narių.
– Ar tradicijų/kultūrų/auklėjimo skirtumai netrukdė bendram gyvenimui?
– Aš sakyčiau, atvirkščiai, papildė. Dabar švenčiame dar daugiau šeimos švenčių. Mūsų virtuvėje atsirado galybė prieskonių. Drabužinėje – spalvų. Ar mes neturim pykčių ir nesutarimų? Aišku, kad turim. Ir jie yra lygiai tokie patys, kokius turi visos šeimos ir tos pačios kultūros poros.
– Du metus gyvenote Indijoje. Kokį įspūdį paliko?
– Indijoje gyventi įdomu. Čia visko daug vyksta. Nuolat pilna žmonių. Namuose niekada nesi vienas: tai indus išplauti ateina, tai grindis, tai rūbus, tai pieno atnešė, tai teta iš apatinio aukšto. Žmonėms, kuriems reikia daug savo erdvės, gal būtų sunkiau, man patinka žmonės, tad tai buvo įdomu ir smagu.
Čia santykiai tarp žmonių labai stiprūs. Dažnai susitinki, kalbi telefonu. Jie tau gali atsiųsti savo pietų, tiesiog, nes skaniai pagamino šiandien. Yra pasiruošę savo visą drabužinę tau į atostogas supakuoti, jei tik kažko reikia. Šito tikrai nėra Lietuvoje. Ar yra dalykų, kurie erzina? Yra. Šiukšlės visur kartais pradeda nervinti. Nėra kur išeiti pasivaikščioti, nes nėra nei parkų, nei šaligatvių. Estetikos trūkumas. Bet iš esmės, mes Indijoje gyvenome įprastą gyvenimą: aš pradėjau savarankišką veiklą, kaip laisvai samdoma analitikė. Dirbau iš namų. Ami kasdien eidavo į ofisą. Vakarais susitikdavom su draugais. Savaitgaliais susiplanuodavom nedideles išvykas.
– Daugelis lietuvių į Indiją važiuoja ieškoti nušvitimo. Ar jums pavyko jį ten surasti?
– Cha cha… Čia ta dalis, kur nieko nepasakysiu. Aš Indijoje gyvenau įprastą gyvenimą. Tiesa, į jogos užsiėmimus ėjau, bet tik dėl sporto. Indija yra tiesiog labai išskirtinė šalis, čia tiek daug visko: religijų, kalbų, tradicijų, kraštovaizdžio, turtų, skurdo. Galima rasti nuo iki. Būtent todėl ir mano vyras pradėjo organizuoti išskirtines keliones į Indiją. Ne nušvitimo. O tos dalies, apie kurią mažai kas žino. Išskirtinio aptarnavimo. Nuostabaus maisto. Prabangių viešbučių.
– Vis dėlto grįžote į Lietuvą. Kaip jūsų vyras priėmė mūsų šalį? Kas jam čia patinka, o prie ko sunku prisiderinti?
– Mano vyrui Lietuva labai patinka. Aš buvau ta, kuri sakiau prieš kelis metus: gal važiuojam dar kur nors pagyventi? Jis nesutiko, sakė, tokios gyvenimo kokybės mes niekur nerasim. Jam viskas Lietuvoje patinka, išskyrus saulės trūkumą ir kartais pritrūksta tų neformalių artimų santykių tarp žmonių. Jei Indijoje jis gali paskambinti prieš penkias minutes ir pasakyti savo draugui, kad atvažiuoja, čia reikia derinti susitikimą prieš kelias savaites.
Dabar, kai laisvai susikalba lietuvių kalba, jis yra tas, kuris žino visas vietas Vilniuje, turi daugiau draugų nei aš ir parenka, kokie produktai patys geriausi apsipirkinėjant prekybcentryje.
– Kur matote savo ateitį?
– Dabar Lietuva mums namai. Indijoje praleidžiame kasmet po kelis mėnesius. Tačiau abu atviri pasauliui. Jei bus pasiūlymas ar sugalvosim, kad norim gyventi kitur, taip ir padarysim.
