Tai – ne pirmoji moters kurta dokumentika. Pernai vasarą ji žiūrovų teismui išleido filmą „Vaikžudystė, pakeitusi Lietuvos įstatymą“, pasakojantį visiems skaudžią tėvų nužudyto Matuko istoriją. „Ši istorija tikrai sunki, nes pasakoja, kaip keturmečio Matuko žmogžudystė išjudino visuomenę reikalauti pokyčių vaiko teisių apsaugoje. Būtent dėl Matuko mirties šiandien Lietuvoje uždraustas smurtas prieš vaikus, įvyko milžiniški pokyčiai vaiko teisių apsaugoje, pavyzdžiui, vaiko teisių darbuotojai dabar budi visą parą”, – vieną iš savo darbų prisimena Vytautė. Prasmingas temas liečianti žurnalistė aiškina, kad jai norėjosi įvertinti, kokią įtaką Lietuvai padarė ši žmogžudystė ir pakeistas Vaikų teisių apsaugos įstatymas, pasižiūrėti, ar dabartinė situacija yra geresnė.
Kalbėdama apie filmą „Širdžių prezidentas. Apkalta“, moteris prisimena pirmuosius darbus pradėjusi daryti dar spalio pabaigoje. „Rinkau informaciją, tariausi dėl interviu, ieškojau video medžiagos. Didžiąją dalį interviu nusifilmavau lapkritį-gruodį, bet rimtasis darbas prasidėjo vasarį, kai jau reikėjo visą surinktą informaciją susisteminti ir parašyti scenarijų. O jau filmas pasirodė balandžio 3 dieną”, – sako ji.
Dabar Vytautė jau gyvena nauju projektu, kuris pasirodys straipsnių pavidalu, tačiau žurnalistė nenusigręžia nuo skaudžių, nepatogių temų ir pažada, kad jis atskleis nemalonių, net atgrasančių mūsų visuomenėje matomų reiškinių. „Manau, kad žurnalistai turi nepamiršti nepatogių socialinių temų ir nebijoti kartais, jei įmanoma, siūlyti galimus sprendimus“, – sako ji.
Apie filmą „Širdžių prezidentas. Apkalta“ ir kūrybinius įspūdžius režisierė kalbėjo laidoje „Delfi diena“.
– Ko gero nesiginčysime, kad Paksas yra marginalas, bet jei atmetus vertinimus: ar tai – įdomi, spalvinga asmenybė pasiknaisioti?
– Reikėtų sakyti, kad taip. Ne tik dėl jo paties, bet gal labiau dėl jo aplinkos. Ne veltui Paksas sakė: „Ne aš kaltas, aplinka kalta”. O jo aplinkoje tikrai buvo įdomių asmenų, tarkime, ta pati aiškiaregė Lolišvili, kuri, kaip žinome, gydydavo žmones juos apvyniodama tualetiniu popieriumi.
–Atsiprašau, o ji dar gyva?
– Tikriausiai, nežinau. Paskutinį kartą apie ją išleistas straipsnis buvo 2016-aisiais, tuo metu ji vis dar gyveno Lietuvoje.
Dar buvo Jurijus Borisovas, multimilijonierius, Rusijos pilietis, kuris norėjo gauti Lietuvos pilietybę, tas pats Remigijus Ačas, buvęs prezidento patarėjas, kuris pastaruoju metu žiniasklaidoje buvo matomas, nes nebuvo nuteistas už bandymus tenkinti lytinę aistrą su nepilnamečiu. Tų žmonių – daugybė ir jie visi labai įdomūs. Todėl ir pati apkaltos istorija įdomi.
– Kaip sekėsi kurti filmą? Rinkti archyvinę medžiagą, susitarti kalbėtis su pašnekovais? Ar buvo, kas nenorėjo dalyvauti pokalbiuose?
Dėl pačios medžiagos rinkimo, reikia suprasti, kad yra daugybė įvairiausių dokumentų, straipsnių, reportažų, taigi, medžiagą atsirinkti tikrai užtruko. Noriu padėkoti Lietuvos Prezidentūros kanceliarijai, nes jie suteikė galimybę peržvelgti visus archyvus, atsirinkti videomedžiagą. Darbo su archyvine medžiaga buvo labai daug.
O dėl pašnekovų – taip, buvo, kas nesutiko bendrauti. Ir pats Paksas – ne kartą su juo kalbėjausi, bet jis vis dėlto atsisakė filmuotis. Vienu momentu lyg ir buvo sutikęs, bet vėliau pakeitė savo nuomonę.
Nusprendėme pabandyti susisiekti su Jurijumi Borisovu. Nors sudėtingai, pavyko su juo susisiekti. Jis pasakė, kad tokia galimybė jo nedomina.
Dar vienas potencialus pašnekovas, Mečys Laurinkus, atsisakė filmuotis. Jis tuo metu buvo valstybės saugumo departamento vadovas ir prie jo VSD parengė ir išleido garsiąją VSD pažymą, padėjusią pamatus Pakso apkaltai. Ponas Mečys atsakė, kad viskas, ką tuo metu jis norėjo pasakyti, jau yra pasakyta. Ir kad kažko naujo po 20-ies metų jis pasakyti neturi.
O apskritai kalbant, pašnekovai dažnai būdavo nustebę: „Apie Paksą? Kodėl?”. Sakau: „Bet žiūrėkite, praėjo 20 metų”. Tada jie suprasdavo.
– Kuri atrasta medžiaga ar istorija iš dabartinių perspektyvų atrodo kaip iš tiesų nesuvokiama, keista? Kai vyko Pakso apkalta, jums buvo 10 metų – žiniasklaidai sakėte, kad nors pamenate istoriją, suvokėte, kad Paksas – prezidentas, kad kažkas vyksta, visgi, vaikiškas amžius dar neleido istorijos matyti pilnai. Kaip viskas atrodo dabar?
– Visa istorija apskritai labai įdomi. Taip – supratau, kad vyksta kažkas labai didelio, kad yra Lietuvos prezidentas, kuris padarė kažką labai blogo ir už tai jis buvo nušalintas. Toks tada buvo mano supratimas. Dabar, grįžtant po 20-ies metų, tiksliai žinau, kas buvo padaryta.
Įspūdingiausiai man tikiriausiai skamba Jurijaus Borisovo pilietybės suteikimo istorija. Net ir šiandien ji turi tam tikrą atgarsį, nes mes matome, kad ne visiems asmenims, kuriems buvo išimties tvarka suteikta pilietybė, ji turėjo būti suteikta.
Toje istorijoje ypač įdomu, kad Jurijus Borisovas pirmą kartą pilietybę gavo, kaip pasakojo buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas Kūris, neteisėtai. Ten buvo padarytos institucijų klaidos, dėl kurių Borisovui buvo suteikta pilietybė, ir buvo nuspręsta, kad jeigu jau institucijos padarė klaidą, tai mes nebesigilinsime. Tada jis nusprendė pilietybės atsisakyti, nes reikėjo tvarkyti reikalus Rusijoje – tam jis gavo Rusijos pilietybę. Ir vėliau nusprendė, kad vėl nori Lietuvos pilietybės.
Ten – daug niuansų, viskas paaiškinta Dokumentikoje. Bet iškalbingiausias faktas yra užfiksuotas pokalbis, kur Jurijus Borisovas skambina Rolando Pakso draugui, kartu verslą kūrusiam Drakšui, ir sako: „Žiūrėk, yra problema: dabar pas jį ant stalo yra dokumentai, kažkas trukdo, nepasirašo. Jeigu jis šiandien nepasirašys, negausiu paso ir negalėsiu išskristi pas uošvienę”. Po to pokalbio dokumentas buvo pasirašytas, Jurijus Borisovas išskirtine tvarka gavo Lietuvos pilietybę, tą pačią dieną jis gavo Lietuvos pasą ir išskrido pas savo uošvienę.
Dabar kiekvienas pagalvokime: ar galėtume tą pačią dieną ne tik gauti kažkokios šalies pilietybę, bet ir pasą, kuriuo dar šiandien galėtumėte naudotis?
– Aš net kaip Lietuvos pilietė negaliu gauti naujo paso, jeigu pamečiau senąjį, tą pačią dieną.
– Taip, reikia laukti, yra eilės. O ten ir pilietybė suteikta, ir jau pasas paruoštas. Manau, kad tai – iškalbinga detalė.
– Ar pasitaikė pašnekovų, kurie Paksą vertina nebūtinai kaip marginalą? Gal iš tiesų yra tikinčių, kad aplinka kalta, ne Paksas?
Žinoma, kad yra. Kalbinau tris jo bendražygius. Henrikas Žukauskas, Rimas Andrikis ir Dalia Kutraitė-Giedraitienė – jie visi šiltai apie Paksą atsiliepia. Ir gal kažkam nepatiks, kad taip pasakysiu, gal pasirodysiu kažkaip marginališkai, bet jei žmogus per 20 metų sugebėjo išlaikyti savo bendražygius, kurie apie jį atsiliepia šiltai, nors dėl visos apkaltos savo karjeroje turėjo juodų dėmių, ko gero kažko yra tame žmoguje, kad jie šį palaiko.
– Gal jis tiesiog geras draugas.
– Taip. Bet iš tiesų yra žmonių, manančių, kad Paksas buvo keršto akcijos auka. Kad Paksas buvo nušalintas ne todėl, kad kažką padarė, bet nes nepasirašė Mažeikių naftos pardavimo sutarties su amerikiečiais – ir todėl buvo nuspręsta jam kerštauti. Tikrai yra žmonių, kurie tuo tiki ir tai suprantama, nes mes tikrai Lietuvoje turime įvairiausių sąmokslo teorijų, visame pasaulyje jų gausu. Taigi, nereikia stebėtis, kad yra kas nesutinka su istorija, pasakojama vadovėliuose. Ir tie žmonės iki šiol Paksą vadina draugu, bendražygiu bei šiltai apie jį atsiliepia.
– Kaip pasirodė – koks tas Rolandas Paksas? Ir kuo jis dabar gyvena?
– Jis bando atsatyti Dariaus ir Girėno lėktuvą ir ketina atkartoti skrydį per Atlantą. Taigi, gal vėliau šiais metais kažką apie tai dar sužinosime.
O koks tai yra žmogus – sunku pasakyti. Jis buvo sportininkas, taigi, galima galvoti, kad jis turėjo kažkokią didelę ambiciją, azartą. Galima įsivaizduoti, kad turėdamas šitą sportininko azartą ir incerciją tu kažkokiu būdu pasieki prezidento postą ir staiga viskas pasibaigia, sudūžta, krenta ir taip toliau. Neatsižvelgiant į tai, ką jis padarė, galime sakyti, kad tai žmogus, kuris išgyveno politikos olimpą, o po to patyrė triuškinantį, žlugdantį krytį žemyn. Ir dabar yra visa karta žmonių, žinančių, kad egzistuoja toks Paksas, jis buvo prezidentas, buvo nušalintas, ir dabar – jis politinis lavonas. Ko gero psichologiškai turėtų būti sunku su tuo susigyventi.
O kaip žmonės į tokią mintį reaguos – irgi jų reikalas. Gal vieni sakys, kad taip jam ir reikia, kiti gal kitaip pasižiūrės. Visos detalės yra dokumentikoje, kurią, tikiuosi, žmonės žiūrės, kažką atsimins, sužinos kažką naujo ir turės progą susipažinti su šiuo istoriniu įvykiu.
Delfi dokumentiką „Širdžių prezidentas. Apkalta”, galite žiūrėti ČIA.
