Julija nėra technologijų fanatikė, įsitikinusi, kad pasaulis priklauso tik joms, – žmogus yra svarbiausia. Vadovaudamasi šia filosofija programavimo mokyklos įkūrėja kartu su mokykla organizuoja įvairius šviečiamuosius renginius, tokius kaip „Moterys užkariauja IT“, susitikimus su didžiausiomis technologijų įmonėmis Lietuvoje, kalba apie nedarbo mažinimą šalyje ir yra viena iš „Women Go Tech“ iniciatyvos mentorių.
– Dar prieš trejus metus jūsų gyvenime nebuvo nei technologijų, nei programavimo mokyklos. Kas lėmė kardinalius pokyčius?
– Iš tiesų nebuvo visiškai taip, kad prieš mokyklą IT nebuvo mano gyvenime. Buvo. Ir buvo daug, nes penkerius metus turėjau savo internetinę drabužių parduotuvę, kiekvieną dieną dirbau su programuotoju ir dizaineriais. Tad programavimas tam tikra prasme su manimi buvo visus tuos metus (juokiasi). Technologijos man visada atrodė žavingiau nei pati e. parduotuvė, jos valdymas ir parduodamos prekės. Po visų tų metų pasilikau tai, kas labiausiai kuria gyvenimišką drive. Tai yra technologijos, programavimas ir didžiulė IT galia.
– Ar vienos pirmųjų Lietuvoje programavimo mokyklos įkūrimas buvo itin apskaičiuotas žingsnis, ar didelio noro nulemta avantiūra?
– Vienareikšmiškai tai apskaičiuotas sprendimas. Pirmasis projektas – e. parduotuvė buvo labiau emocinis ir improvizuotas, o prie antrojo projekto ėjau sąmoningiau, pragmatiškai ir pagal visas taisykles. Tikiu, kad jeigu verslas kuriamas tik dėl skaičių ir pelno, jis žlugs labai greitai. Aš tokios baigties nenorėjau, tad supratau – reikia, kad verslas tarnautų kitiems. Ši idėja pasiteisino.
– Kaip jūsų sprendimą vertino artimieji, draugai? Palaikė, drąsino jus, o galbūt atvirkščiai – siūlė nesivelti į IT sritį, kuri stereotipiškai nepriskiriama moterims?
– Artimieji ir draugai neretai yra tie, kurie stengiasi apsaugoti nuo galimos nesėkmės, todėl suranda daug priežasčių ar galimų pavojų, kodėl gali nepasisekti. Tačiau tai tik geras filtras savo noro veikti stiprumui patikrinti. Džiaugiuosi, kad patys artimiausi žmonės palaikė mano idėją.
– Kam skirta jūsų mokykla? Kokie žmonės ateina į ją?
– Nežinau kodėl, bet niekada neįsivaizdavau, kad tai turi būti mokykla moksleiviams, studentams, nors atrodytų, kodėl gi ne? Jie juk yra ateities karta. Man kirbėjo mintis, kad tai turėtų būti skirta vyresniems žmonėms. Tokia vizija ir išsipildė. Natūraliai išėjo, kad kai dirbi su suaugusiaisiais, tai jie nebėra darbo rinkos naujokai, o dažniausiai keičia profesiją. Ateina dviejų tipų žmonės – vieni dirbantys šalia IT, jie mato, kad jiems reikia programavimo žinių. O kita dalis – tie, kurie ieško savęs ir nori atrasti save iš naujo.
– Kokiais pagrindiniais principais vadovaujatės savo mokykloje, kur suvaldyti reikia ne vaikus, o suaugusiuosius?
– Mano nuomone, dirbti su suaugusiaisiais yra lengviau, nes iš esmė jie supranta, apie ką kalbi. Taip pat jaučia atsakomybę. O vaikai, paaugliai, jaunimas – jie dar bando pažinti pasaulį, yra maištininkai ir kitaip žiūri į daugelį dalykų. Žinoma, visi lektoriai pasirengę dirbti su darbą keičiančiais žmonėmis – suvokia, kas yra darbą keičiantis žmogus, kokios temos jam yra jautrios ir kaip prie jo prieiti.
– Ar daug moterų mokosi pas jus?
– Pastaruoju metu pas mus ateina tikrai daug moterų. Jos kreipiasi į mūsų mokyklą ir po vieną, ir su draugėmis dviese ar trise. Turime grupių, kur daugumą sudaro moterys, ir tai visiškai nesusiję su programavimo kalba, kurią mokosi. Štai vieną kartą Python kalbos kursas – 10 vyrų ir viena moteris, o kitą kartą – 10 moterų ir vienas vyras (juokiasi).
– Taigi, jūsų nuomone, IT srityje visgi nėra taip blogai moterų atžvilgiu, kaip dažnai žmonės galvoja?
– Galbūt taip būtų teisingiausia pasakyti. Toks mano požiūris, aš taip jaučiu pati ir matau mokykloje. Mūsų studentės eina į tuos pačius darbo pokalbius kaip ir vaikinai, joms taip pat gerai sekasi. O jeigu nesiseka, tai dėl tokių pat priežasčių kaip ir vyrams. Kartais žmogus negali ir nesistengia siekti tikslų. Charakteris ir gebėjimai yra svarbiau nei lytis. Tik asmeninės savybės trukdo ko nors pasiekti ir tai galioja tiek vyrams, tiek moterims.
– Apskritai ar moterys laisvėja Lietuvoje?
– Nuolat kartoju, kad naujoji karta bus visiškai laisva (juokiasi). Aš asmeniškai taip pat jaučiuosi laisva, mano draugai ir aplinka jaučiasi laisvi.
– Vis dažniau girdime, kad ateityje visi, ypač ateinanti karta, privalėsime turėti bent minimalias programavimo žinias. Ką manote apie tai?
– Jau dabar kai kuriose kaimyninėse šalyse įvestos privalomos programavimo pamokos nuo, regis, penktos klasės. Ar pas mus jau taip yra, tiksliai negalėčiau atsakyti, bet kad bus – tai tikrai. Be jokios abejonės, mokykloje programavimas taps tokiu pat reiškiniu kaip antroji užsienio kalba. Mes esame lūžio karta, nuo kurios viskas ir keisis. Dabar atrodo, kad laužome stereotipus, tačiau naujai kartai tai bus įprastos normos.
– Julija, kas yra jums pavyzdys, autoritetas gyvenime?
– Iš pasąmonės man labai imponuoja mama, ji veikli, savarankiška ir nebijanti iššūkių. Taip pat tėtis yra labai svarbus, jis visada buvo pavyzdys, kaip kurti kažką savo. Tas veiklumas, kaip genas, eina per giminės liniją (juokiasi). O sąmoningai neturiu konkretaus autoriteto, man labiau imponuoja savybė – stiprybė. Tiek moterų, tiek vyrų. Ją turi abu mano tėvai.
– O kaip knygos ir skaitymas?
– Yra daugybė reikšmingų knygų. Norėčiau atskirti profesinę literatūrą, kuri labai svarbi, ir emocinę. Aš skaitau labai daug įvairių knygų. Tiksliau, šiuo metu klausau garsinių knygų, nes kitaip nespėju. Suklausytų knygų kiekis labai didelis (juokiasi), o po kiekvienos knygos pasijaučiu kaip visai kitas žmogus.
– Kaip padrąsintumėte visus, kurie nori pokyčių, bet bijo ar neranda savęs?
– Kiekvienas skirtingai suvokia, koks nugyventas gyvenimas yra vertingas, sėkmingas ir koks yra asmeninis gyvenimo tikslas. Manau, klausimas „Kodėl tai darau?“ turėtų būti esminis. Iš čia kyla viskas – ir motyvacija, ir jėgos. Laiko turime nedaug, reikia jį protingai išnaudoti.
