Kaip ją priima lietuviai, kurie vis dar nepraleidžia progos kritikuoti kitokios odos spalvos žmones? Kaip skiriasi moters gyvenimas ir šeimos santykiai Lietuvoje ir Etiopijoje? Ko ji pasigenda Lietuvoje ir koks buvo vienintelis reikalavimas, renkantis šalį, kuri galėtų ją priimti? Apie visa tai Jurga Tapinienė ir Eskedar Maštavičienė kalbėjosi DELFI laidoje „Netobulos“.
– Eskedar, tu prieš vienuolika metų, per Libiją, Sacharą, Sudaną, laiveliu, kaip ir daugelis pabėgėlių, per Viduržemio jūrą patekai į Europą. Tu čia atvykai kaip politinė pabėgėlė. Kodėl? Kas tave išvijo iš tavo šalies?
– Ideologija. Visi žmonės turi tam tikrų įsitikinimų, o mano įsitikinimai visuomet buvo ir bus už žmogaus laisvę, pasirinkimą, už demokratiją. Ir už šiuos įsitikinimus sumokėjau ilga kelione, tačiau buvo verta. Šiandien esu kitoks žmogus, esu daug išmokusi. Visai ne tokia, kokia buvau Etiopijoje.
– Tuo metu buvai studentė. Ką studijavai?
– Studijavau verslo vadybą, buvau ketvirtame kurse. Buvo likęs mėnesis iki išleistuvių. Todėl mano išvykimas buvo skausmingas dvejopai – ir dėl ideologijos, ir dėl mokslų, kuriuos teko palikti.
– Būtum galėjusi gauti diplomą ir įsidarbinti kokioje tik nori Europos šalyje. Kodėl nusprendei bėgti nebaigusi mokslų?
– Karas, persekiojimai, neramumai neturi paskirtos datos. Niekada nesi pasiruošęs, nežinai, kada tai nutiks. Neseniai buvau filmo apie tremtį „Tarp pilkų debesų“ peržiūroje ir viso filmo metu mane kratė jaudulys, baimė, nes supratau, kaip tie žmonės jaučiasi, kaip jiems baisu, nes niekas nenuspėja, kad nutiks tokie siaubingi dalykai. Nebuvau pasiruošusi ir aš, teko išvykti greitai. 2005-ųjų metų liepos 25-oji pakeitė mano gyvenimą. Įvyko didžiulė demonstracija, protestas dėl tiesiog gatvėje nužudytų studentų. Demonstracijoje dalyvavau ir aš. Kai nusprendžiau bėgti, man buvo pasakyta, kad negaliu bėgti atrodydama taip, kaip atrodau – su šortais, kerziniais batais.
Dar viena mano laisvė buvo apribota, turėjau prisidengti nuo galvos iki kojų. Tokiose situacijose supranti, kad dalykai, kurie tau atrodo savaime suprantami, kitiems toli gražu nėra aiškūs. Keliaudama supratau, kad Lietuvoje, kur savaime suprantama eiti balsuoti ar moterims vairuoti, žmonės net nepagalvoja, kad kitose šalyse tokie dalykai nėra tokie savaime aiškūs ir suprantami.
– Bėgai, nes iškilo grėsmė tavo gyvybei? Ar turėjai su kuo pasitarti?
– Ne. Buvome grupė studentų, kurie nusprendė bėgti. Nežinojo net mano tėvai, artimieji. Reikėjo veikti greitai, net nebuvo galimybės jiems pranešti, nusiųsti žinutės. Į Sudaną mūsų išvyko trisdešimt, gal šiek tiek daugiau. Sudane irgi nebuvo aišku, ką daryti, kur eiti. Patekome į privatų kontrabandininkų kalėjimą, buvome įkalinti žmonių, kurie užsiima nelegaliais pabėgėlių pervežimais. Ir žinoma buvo baisu, labai baisu. Moterims net labiau, nei vyrams. Blogiausia, kas vyrams gali nutikti tokioje vietoje – fizinis smurtas. Visgi, yra labai daug būdų, kuriais gali būti nuskriausta moteris.
– Bet kelio atgal nebuvo, tiesa? Ar būdama Sudane nesigailėjai, kad nusprendei bėgti?
– Ne, kelio atgal tikrai nebuvo. Bet labiausiai jaučiau pyktį – tiek ant sistemos, kad buvau priversta bėgti, kad buvo apribotos mano laisvės, tiek ant pačios savęs, dėl vienų ar kitų priimtų sprendimų. Bet manau, kad kiekvienas kovotojo sielą turintis žmogus negalvoja apie dabar vykstančią situaciją, galvoja apie tai, kad turi misiją, kurią savo gyvenime turi įvykdyti. Ir, žinoma, kartais ją vykdant gali tekti susidurti su sunkumais, tačiau kovotojo kelias nėra lengvas.
– Iš Sudano kalėjimo tau pavyko ištrūkti į Libiją. Tikriausiai nedidelis progresas? Visai nedidelis. Libija ir Sudanas yra gana panašūs, ypač žmogaus, moterų teisių, aprangos klausimais. Todėl didelio skirtumo nepajaučiau. Tačiau Libijoje yra kur kas stipresnis kontrabandininkų, pervežančių pabėgėlius, tinklas. Visi kontrabandininkai reikalauja pinigų. Todėl Libijoje teko vienuolika mėnesių dirbti, kad užsidirbčiau pinigų kelionei toliau.
– Iš pabėgėlių kelionių per Viduržemio jūrą matome labai baisius vaizdus. Ar ir tavo kelionė buvo tokia sukrečianti?
– Kelionė buvo baisi, bet baisu ir tai, kad mes jau esame pripratę prie to, kas siaubinga. Žiūrime įvairiausius filmus, girdime išgalvotas istorijas ir išmokstame taip nebereaguoti, nebebūti tokie jautrūs tikram, realiam skausmui. Nereikia labai didelių pastangų ar tuo labiau pabuvimo tame laivelyje plaukiančiame per Viduržemio jūrą, kad žmonės būtų empatiški. Reikia tik rasti šiek tiek laiko ir pagalvoti, kaip jausčiausi, jeigu aš būčiau tame laivelyje.
– Iš tiesų, lietuviams pabėgėlių patirtys turėtų būti artimos, suprantamos, dėl mūsų pačių tremčių patirties. Tačiau tyrimai rodo, kad nesame linkę priimti pabėgėlių. Kai tu patekai į Lietuvą iš Maltos, su mėnesio laiko dukra ant rankų, koks buvo tavo pirmasis įspūdis?
– Tikriausiai geriausias mano bruožas yra neturėti išankstinio nusistatymo – nei gero, nei blogo. Kai atvykau į Lietuvą, neturėjau jokio išankstinio nusistatymo, niekas nieko apie šią šalį man nebuvo papasakojęs apart to, kad bus šalta. Kai buvau Maltoje, migracijos departamente, teko bendrauti su atstovais iš įvairiausių šalių – Amerikos, Australijos, Prancūzijos, tačiau man nebuvo taip svarbu, kur keliauti, nes turėjau tik vieną vienintelį reikalavimą – norėjau tęsti savo studijas. Kai sužinojau, kad Lietuvoje galėsiu toliau mokytis, man niekas daugiau nebebuvo svarbu, neturėjau jokių kitų norų.
– Kaip tau sekėsi Lietuvoje apšilti kojas, įsilieti į lietuvių bendruomenę?
– Sunkiai, bet manau, kad lietuviai yra labai atviri žmonės, tik reikia gerbti ir matyti jų asmeninę erdvę. Nemanau, kad lietuviai užsidarę ar pikti. O vėliau, po kelių metų ne tik įsiliejau į bendruomenę, bet radau ir meilę. Daugelis klausia, ar dėl to išmokau kalbėti lietuviškai, tačiau tikrai ne! Pirmiausia atradau Lietuvą ir lietuvių kalbą, o tik tuomet atradau meilę.
– Ar nebuvo minčių persikelti kur nors kitur, galbūt ten, kur būtų šilčiau?
– Ne, dėl to, kad man mokslas buvo pirmoje vietoje. Etiopijoje mokslas yra labai vertinamas, todėl vis galvojau apie Michelle Obamą citatą, jog kai suteiki žinias moteriai, suteiki žinias ištisai kartai. Todėl man buvo svarbu toliau mokytis, o Lietuvoje turėjau tam galimybę. Be to, norėjau ir savo vaikus auginti turinčius suvokimą, koks mokslas yra svarbus, norėjau auginti juos ten, kur mokslo kokybė gera. Tikiu, kad tik mokslo pagalba galime siekti pokyčių – tiek sistemoje, tiek žmonių galvose, mąstyme.
– Turi tris vaikus. 11, 7 ir 4 metų. Ir visi eina į lietuviškas mokyklas?
– Tikrai taip, jie lankė lietuviškus darželius, dabar – lietuviškas mokyklas. Tai buvo dar viena paskata mokytis lietuvių kalbos. Manau, kad kiekvieną dieną su jais bendraudama, kalbėdama, aš tobulinu savo lietuvių kalbos žinias. Be to, mano dukra yra lietuvių literatūros fanė, labai daug skaito, todėl ji nuolatos mane taiso, sako pastabas (juokiasi). Aš visada jiems sakau, kad jie yra tiek Lietuvos, tiek Etiopijos piliečiai. Bet mano septynmetis sūnus man jau yra sakęs, kad laiko save lietuviu, nes gimė čia, gyvena čia, kalba lietuviškai, eina į lietuvišką mokyklą. Ir dėl to neprieštarauju, man dėl to nėra skaudu. Man taip pat būtų garbė būti Lietuvos piliete. Nes man rūpi Lietuva, politika, problemos.
– Eskedar, visai neseniai puikiai išlaikei Konstitucijos ir lietuvių kalbos egzaminus. Norėtum tapti Lietuvos piliete?
– Tikrai labai norėčiau. Labai norėčiau ir to, kad norintys tapti Lietuvos piliečiais galėtų tą padaryti lengviau, iš jų nebūtų reikalaujama labai daug nereikalingų dokumentų. Jeigu manęs dabar klauso ar skaito Prezidentė, tai va, norėjau pasakyti – noriu tapti piliete (juokiasi).
– Savanoriauji, žinai pabėgėlių problemas. Ar daug tokių, kurie nori Lietuvą vadinti antrąja tėvyne?
– Egzaminą rašiau su dar 103 žmonėmis. Iš pačių įvairiausių šalių. Ir tie žmonės myli šią šalį, joje gyvena daug metų. Norinčių tapti šios šalies piliečiais neabejotinai yra daug.
– Eskedar, norėčiau paliesti dar vieną temą – moterų teises. Praėjusią savaitę šventėme moterų balsavimo teisės šimtmetį. O kokia yra moterų padėtis Etiopijoje?
– Labai įvairi. Aš augau kaime, todėl kai kurios mano aštuntos klasės klasiokės – keturiolikmetės ir jaunesnės – jau buvo ištekintos. Yra labai didelė atskirtis – viena veikla mergaitėms, o kita berniukams. Tikriausiai tai viena iš priežasčių, kodėl užaugau su kovotojos siela. Mane erzino tokia neteisybė, tokia atskirtis. Nebuvau maištininkė, buvau logiškai mąstanti. O mąstančios moterys yra nepatogios.
– O koks buvo tavo šeimos požiūris, kaip buvai auklėjama?
– Senelis buvo tas žmogus, kuris visuomet mane labai palaikė, sakydavo: „Va, čia mano mergaitė“. Jis žinojo, kad visuomet buvau labai žingeidi, todėl kai kartu sėdėdavome ir jam skaitydavau Bibliją, man kildavo labai daug klausimų, kartais net itin nepatogių. Palaikymo iš visuomenės pusės neturėjau, tačiau iš šeimos – tikrai taip.
– Bet kai kurių dalykų daryti nebuvo galima vien todėl, kad esi mergaitė?
– Taip. Pavyzdžiui, važinėti dviračiu. Gaudavau ne tik velnių, bet ir su diržu. Toks auklėjimas labai pravertė galvojant, kokia mama būsiu aš. Dabar stipriai pagalvoju, ko turėčiau neleisti savo vaikams. Tėvai labai dažnai pamiršta, kad patys buvo vaikais.
– Po pabėgimo Etiopijoje dar nesi buvusi. Ar tau negalima ten grįžti?
– Ne, nesu buvusi jau trylika metų. Skaičiuoju juos. Tikiuosi, kad gausiu Lietuvos pilietybę ir įgysiu imunitetą. Prieš pusmetį būčiau sakiusi, kad bijau grįžti, tačiau dabar ten yra visai kitoks politinis klimatas, yra naujas Ministras Pirmininkas, kuris nori viską pakeisti, pagerinti. Jo tikslas – žodžio laisvė. Jis siekia suteikti žmonėms galimybę siekti politinių postų. Didžiuojuosi tai matydama – per savo demokratinę istoriją turime pirmąją prezidentę. Etiopijos parlamente yra 50% moterų, kai tuo tarpu 2012-aisiais buvo vos 25%. Tai matydama tikiuosi, kad tokios mergaitės, kokia buvau aš, Etiopijoje turės vietą.
– Matome mirštančių, sergančių žmonių, ypač vaikų, vaizdus iš Etiopijos. Ar toks vaizdas ten yra dažnas?
– Manau, kad reikia kuo mažiau išankstinių įsitikinimų. Nėra pasaulyje kampelio, kuriame skurdo riba būtų nulinė. Lietuvoje irgi yra labai daug skurstančių žmonių. Turime juos rodyti, turime jiems padėti, tačiau negalime sakyti, kad šalis yra tik tokia.
– O kaip augai tu? Ar visuomet visko užteko?
– Mano kaime visko užteko. Mano kaimas buvo saugi, gera vieta augti, tačiau tikrai ne visur Etiopijoje yra taip kaip ten. Man skaudu matyti, kaip ne tik mano šalį, bet ir, pavyzdžiui, visą Afriką yra bandoma pavaizduoti kaip vietą, kur žmonės vien miršta ir gimdo. Džiaugiuosi, kad tokių vaizdų vis mažiau.
– Vis dėlto, tau rūpi ne tik pabėgėlių klausimai, bet ir Lietuva, lietuviai. Pradėjai gražią akciją „Padovanok moteriai suknelę“. Kodėl nusprendei padėti lietuviams?
– Man atrodo, kad ne aš padedu lietuviams, o mes visi padedame vienas kitam. Privalau nepamiršti, kad kai atvykau į Lietuvą, neturėjau beveik nieko – namų, drabužių, draugų, kaimynų. Be čia gyvenančių žmonių aš būčiau niekas. Mano akcija „Padovanok suknelę“ yra solidarumo akcija, kai moterys rodo solidarumą kitoms moterims sakydamos, kad jų blogos situacijos yra laikinos. Visai kaip ir mano bloga situacija buvo laikina. Su manimi kažkas pasidalino, dabar dalinuosi aš, kad rytoj galėtų pasidalinti kažkas kitas. Be to, noriu skleisti žinutę, kad greitoji mada mums nepadės išlaikyti mūsų Žemės. Greitas pirkimas ir greitas išmetimas nėra išeitis. Geriau yra ne pirkti naują, o dalintis senu. Pasaulyje labai daug išteklių – kažkas turi labai daug, o kažkas neturi nieko. Reikia dalintis.
– Eskedar, tau teko susidurti ir su rasizmu. Ar tu ir tavo vaikai Lietuvoje jaučiatės saugūs?
– Manau, kad mano situacija tikrai nėra blogesnė nei mano artimos draugės, auginančios vaiką su psichikos sutrikimu. Aš matau, kaip ji stengiasi, kad vaikas augtų geroje aplinkoje, būtų mylimas, priimamas. Mano situacija tikrai ne blogesnė nei tų, kurie yra neįgalūs ar tų, kurie gauna skurdžią pensiją, ar tų, kurie myli tos pačios lyties asmenį ir negali laisvai išreikšti savo meilės. Mano situacija nėra išskirtinė, unikali.
– Tad kokia gi tavo didžioji gyvenimo misija?
– Padėti. Ir tai galioja bet kokiai situacijai. Visi į šį pasaulį atėjome su misija ir mano misija yra padėti. Gyvenu Lietuvoje, myliu šią šalį ir jos žmones, todėl noriu padėti – tiek sau, tiek kitiems.
