Vilniaus Antakalnio atvirame jaunimo centre „Žalianamyje“ savanoriškai akrojogos mokanti mergina pasakoja apie šio sporto teikiamą naudą, iššūkius ir savanorystę Lietuvoje, skelbiama pranešime spaudai.
– Kaip atkeliavai į Lietuvą bei „Žalianamį“, ir kodėl būtent su akrojoga?
– Ispanijoje studijuodama fizioterapiją kurį laiką gyvenau Slovėnijoje. Akrojoga mano gyvenime pasirodė anksčiau nei kuri kita jogos rūšis, nors daugeliui būna atvirkščiai. Būtent dėl to, kad sudomino akrojogos teikiamos galimybės praplėsti ir kitaip pritaikyti fizioterapijos žinias. Svarsčiau, kur įgyti daugiau praktikos. Pažinodama lietuvių, kurie praktikuoja akrojogą, čia ir atvykau. Apie „Žalianamį“ sužinojau, kaip sakoma, iš lūpų į lūpas. Pirmiausiai pradėjau lankyti jogos užsiėmimus, dalyvavau daugelyje kitų šio centro veiklų, o vėliau panorau ir pati savanoriauti – pasisiūliau vesti akrojogos treniruotes. Vedu užsiėmimus ir kitur.
Kartais sakau, kad mano gyvenime viskas laikina. Tačiau sakiau ir tai, kad į Lietuvą važiuoju pusmečiui, o štai jau metai prabėgo. Žiūrėsiu, kaip bus toliau. Praėjusią žiemą buvo tikrai sunku prisitaikyti, šiemet jau galėjau mėgautis.
– Kokios naudos duoda akrojogos praktikavimas?
– Akrojoga daro įtaką žmogui daugelyje sričių. Fiziškai – žymiai didina lankstumą, treniruoja raumenis, gerina kūno simetriją, balansą, stabilumą. Žmogus pradeda geriau jausti ir suvokti savo kūną.
Akrojoga kartu yra ir psichologinis išbandymas. Reikalingas preciziškas partnerių susiderinimas, gebėjimas jausti ir prisitaikyti prie partnerio, ramiai priimti fizinio kontakto buvimą. Taip pat reikia išmokti pasakyti, kai darosi per sunku, kad tai – mano riba. Per treniruotes mokomasi bendradarbiauti. Kai kurie žmonės nemėgsta fizinio kontakto, bet treniruojantis tai taisosi. Po to darosi lengviau bendrauti ir gyvenime. Tuo pačiu, visas šias naudas iš akrojogos gauni ne per sunkias pamokas, o žaidimo forma, ši praktika sužadina žmoguje žaismingumą.
Visa tai svarbu ir jauniems žmonėms, kokiems ir skirtas „Žalianiamis“. Šie įgūdžiai jiems gali praversti ateityje. Be to, kuo anksčiau pradedi treniruotis, tuo geresnių rezultatų galima pasiekti.
Moterims vedu kiek kitokias treniruotes, yra atskira grupė. Merginoms akrojoga labai padeda kovoti su stereotipais ir padeda mokytis priimti save tokias, kokios yra. Jos išmoksta geriau pažinti savo poreikius, išdrįsti daryti tai, ko anksčiau sau neleisdavo. Mes, merginos, turime palaikyti viena kitą.
Poroms, šeimoms akrojogos treniruotės stiprina artumo jausmą, mažina gėdą, didina saugumo jausmą. Akrojoga – tai ne varžybos, o komandinis darbas. Poros mokosi apsikeisti pozicijomis, ir tada pasirodo, kad vienu atveju vienas gali kažką padaryti geriau, kitu – kitas. Kiekvienas gerai atlieka savo funkcijas. Tokia patirtis sustiprina poras.
– Ar žmonės, prieš pradėdami lankydami akrojogą, turi sužinoti ką nors specialaus apie savo fizinę būklę?
– Akrojoga yra gana naujas sportas, nėra atliktų pakankamai tyrimų, kad galėčiau kategoriškai kažką teigti. Sakyčiau, kad akrojogos suderinamumas su sveikata toks pats, koks bet kurio sporto. Svarbu pasirinkti gerą, patyrusį mokytoją, jausti saiką, savo ribas, pasirinkti patikimą treniruočių partnerį, tinkamą treniruotės intensyvumą. Nereikėtų treniruotės, jeigu jaučiate stiprų skausmą, pavyzdžiui, po traumos ar nugaros skausmus. Visada reikia perspėti instruktorių, jeigu turite specifinių poreikių ar sveikatos būklių.
Tačiau įdomu, kad akrojogos sudėtinės dalys – tam tikros pozos, masažas – gali suteikti palengvėjimą, atsipalaidavimą ir žmogui, turinčiam tam tikrų iššūkių.
– Kodėl savanoriauji? Juk tuo pačiu laiku galėtum dar papildomai užsidirbti iš to, ką darai?
– Noriu pasidalyti tuo geru, kiek daug gero gavo iš akrojogos ir studijuodama fizioterapiją. Noriu būti naudinga šiai bendruomenei, kur visi padeda vieni kitiems. Tikiu, kad dalydamiesi mes visi augame – savanoriaudama ir aš daug gaunu, nors ir ne finansiškai, bet dvasiškai.
– Ačiū už pokalbį.
