Neformalios socialinės akcijos tikslas: apeliuojant į moterišką solidarumą, paraginti jas rūpintis ne tik savimi, bet ir savo artimosiomis – draugėmis, sesėmis, mamomis ir bendradarbėmis.
„Šiai akcijai nereikia jokių garsių šūkių ar ryškių plakatų. Pakanka noro ir laisvo pusvalandžio. Tereikia, kad moteris imtųsi inciatyvos ir pakviestų savo draugę, seserį, mamą ar artimą bendradarbę puodeliui kavos ar arbatos, o tuomet pasiūlytų kartu užsirašyti medicininei patikrai bei lydėtų viena kitą šio vizito metu.
Kuo daugiau moterų imtųsi iniciatyvos ir įsijungtų į šią neformalią Rožinę solidarumo grandinę, tuo smarkesnė įvyktų grandininė reakcija ir tuo daugiau moterų viena kitą padrąsindamos pasirūpintų tuo, kas brangiausia – sveikata“, – teigia Erika Umbrasaitė.
„Moterys dažnai linkusios atidėlioti vizitą pas gydytoją, tikėdamosis, kad galbūt kaip nors problema išsispręs, arba nenorėdamos tikėti, kad jų įtarimai dėl galimos grėsmės sveikatai pagrįsti. Todėl kartais tereikia artimo ar net nepažįstamo žmogaus paraginimo, kad būtų laiku diagnozuota liga ir išgelbėta gyvybė. Man pačiai kilo mintis šį spalį surengti Rožinę solidarumo grandinę prisiminus vieną atvejį, kuris įvyko prieš daugelį metų, kai pati ką tik buvau pasveikusi po ligos.
Kartą man paskambino nepažįstama moteris ir padėkojo už išgelbėtą gyvybę. Ji papasakojo, jog žiūrėdama mano interviu įsiklausė į žodžius, kai sakiau, kad moterys nepabijotų dabar pat pakilti nuo sofos, nueiti į vonios kambarį ir patyrinėtų savo krūtis, o jeigu kas nors joms sukeltų nerimą – nedelsiant užsirašytų vizitui pas daktarą. Nepažįstamoji, vėliau tapusi mano šaunia bičiule, tuoj pat po interviu taip ir padarė ir aptiko auglį krūtyje.
Kadangi ji buvo girdėjusi mano padrąsinimą nedelsiant kreiptis į gydytoją, ėmėsi veiksmų – taip jai buvo nustatytas ankstyvos stadijos krūties vėžys, o šiandien ši moteris jau daug metų džiaugiasi gražiu gyvenimu be ligos. Ši istorija – tai įrodymas, kad laiku ištartas paraginimas ir mūsų moteriškas solidarumas yra galingas ginklas prieš vėžį, nepamirškime to“, – teigia Erika Umbrasaitė.
Žinoma rašytoja taip pat prisideda prie akcijos ir dovanoja po kelis egzempliorius knygos „Vienos krūties istorija“ Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio onkologijos ligų gydymo įstaigoms bei Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centrui. Moteris siekia suteikti vilties sergančioms bei jų artimiesiems.
Šią neformalią akciją remia ir radijo stotis „Kelyje“, kurio eteryje kiekvieną spalio antradienį skambės naudinga informacija apie krūties vėžio prevenciją bei gydymą, taip pat bus galima laimėti neseniai dar kartą perleistą bestselerį „Vienos krūties istorija“.
Iš Erikos Umbrasaitės dienoraščio:
Turiu tradiciją pasibaigus vasarai pabėgti nuo visų į Veneciją kelioms dienoms. Ir kasmet stebiu tą pati ritualą, kuris kažkiek susijęs ir su manimi, ir su mumis visomis, moterimis... Ankstyvą rytą dar vis tuščioje San Marko aikštėje Venecijos globėjo liūto ramybę drusmčia tik vienas kitas kiras ar apsimiegojęs balandis ir skardžiabalsiai italų darbininkai, keičiantys visus aikštės žibintų stiklus į rožinius – jie tarsi kokie herojai-žibintų sargai iš „Mažojo Princo“.
Taip Venecija ruošiasi rožiniam spaliui – kovos prieš krūties vėžį ir solidarumo su moterimis mėnesiui.
Ir stebint šį gražų ritualą man į galvą lenda vienok ne liūdnos mintys, o vienos juvelyrės iš Izraelio žodžiai, ištapyti jos studijoje priešais darbo stalą: „Būk laiminga. Būk sveika. Valgyk skanų maistą. Būk įsimylėjusi (viską – gyvenimą, vyrą, katę, o labiausiai – save). Džiaukis savo kūnu tokiu, koks jis yra.“ Ir būtent tokia eiliškumo tvarka, kuri man atrodo visiškai prasminga. To ir linkiu mums, moterims, – būkime laimingos ir sveikos, džiaukimės gyvenimu. Kad ir kokį išbandymą jis mums bepametėtų, žiūrėkime į pasaulį pro rožinius akinius.
