– Po dukrelės gimimo greitai grįžote į darbą ir ne į ankstesnes, o visiškai naujas pareigas. Tapote tuomet dar gana naujo projekto „Delfi Plius“ vadove. Nenorėjote dar pailsėti, pabūti tik su šeima ir bent po kelerių metų imtis karjeros iššūkių?
– Tapus mama supratau, kad pasirinkimas dvejus ar trejus metus atsiduoti vien vaiko auginimui yra daug sudėtingesnis nei grįžimas į darbą – šimtaprocentinis atsidavimas tik vaiko auginimui reikalauja daug daugiau jėgų ir pastangų, ir aš nuoširdžiai žaviuosi moterų, kurios tai sugeba, stiprybe.
Nėra vieno recepto, kuris tiktų visiems ir būtų teisingiausias. Visi mes esame skirtingi ir laimę mums teikia skirtingi dalykai. Man laimę suteikia gyvenimas, kuriame yra ir motinystė, ir darbas. Visada dirbau mylimą darbą, kuris yra ir mano asmenybės dalis, tačiau nuolat jaučiau, kad šalia to noriu šeimos. Motinystė man suteikė daug laimės, gyvenimo spalvų ir privertė užaugti, tačiau grįžti į darbą paskatino ilgesys mylimai veiklai.
Dabar jaučiu pilnatvę, nors ir neslėpsiu, kad iššūkių bandant viską suderinti netrūksta.
– Kas tuomet yra tas variklis, kuris verčia kasdien dirbti, rūpintis? Ar niekada dar nekilo noras viską mesti ir, pavyzdžiui, pratęsti motinystės atostogas?
– Būna įvairių dienų – ir tokių, kai viskas einasi pagal planą ir jaučiuosi nugalėtoja, ir tokių, kai idealiai suplanuotą dieną sujaukia netikėtumai ir viskas ima griūti. Bet kurioje situacijoje aš sau kartoju: ir tai praeis. Ir tai praeina. Ir tai suteikia man jėgų. Turėdama ribotus laiko išteklius, kokybiškiau juos išnaudoju tiek darbe, tiek su dukrele. Be to, tikiu, kad laikas su laiminga mama mano dukrai yra daug vertingesnis nei laikas su nuolat dūsaujančia ir dalelę savęs praradusia mama.
– Ne paslaptis, kad darbas žiniasklaidoje neturi tikslių valandų. Kaip pavyksta viską spėti?
– Manau, kad visko spėti neįmanoma – visada pritrūks tos bent vienos valandos paroje. Šis suvokimas man ir padeda judėti į priekį. Aš nesigraužiu, jei iš 15 suplanuotų darbų sąrašo per dieną išbraukiu ne visus, stengiuosi koncentruotis į tas užduotis, kuriose mano dalyvavimas yra būtinas, vis daugiau išmokstu deleguoti ir pasibaigus dienai matau, kad pasaulis nesugriuvo. O jeigu visgi jaučiu, kad po darbo kažkur bręsta krizė – užmigdau savo dukrą ir prasideda antras kvėpavimas. Aš esu iš tų žmonių, kuriems neegzistuoja darbo valandos.
– Tapti vadove jauname amžiuje – galimybė ar iššūkis?
– Nesu linkusi sureikšminti vadovės pareigų, daug svarbiau – jausmas, kurį patiriu užsiimdama mėgstama veikla. Dirbti su platforma, kuri neturi analogų Lietuvoje, ir mokamu turiniu, už kurį didžioji visuomenės dalis mokėti dar nėra pasiruošusi – tai vadinu savo didžiausiu iššūkiu, ir tuo pačiu – galimybe. Man labai svarbu jausti, kad tai, ką darau, yra prasminga. Dar geresnis jausmas matyti, kad tavo ir tavo bendražygių tikslai sutampa ir kiekvieno žmogaus indėlis į bendrą rezultatą yra nepaprastai reikšmingas. Labai vertinu, kad darbe mane supa tikri profesionalai, iš kurių nuolat ko nors išmokstu ir tobulėju, taip pat džiaugiuosi turėdama galimybę bendrauti su labai plačiu autorių ratu, kurie yra išskirtinės asmenybės ir labai talentingi rašytojai.
– Galbūt turite laiko patikrintą receptą, kuris padeda atgauti jėgas po ilgos dienos?
– Kaip jau minėjau, šiame gyvenimo etape ieškau balanso tarp darbo ir šeimos, todėl papildomoms veikloms laiko lieka mažai. Manau, bet kuri mama man pritars, kad laiko sau rasti yra nepaprastai sunku, todėl vertinu kiekvieną galimybę, kai tokia proga pasitaiko: turiu sąrašą veiklų ir dalykų, kurie mane džiugina, nuo labai mažų iki pakankamai didelių, esu pasižadėjusi sau kasdien įgyvendinti bent vieną punktą iš to sąrašo, priklausomai nuo to, kiek turiu laiko ir nusiteikimo – nuo mėgstamiausios muzikos klausymo visu garsu, deserto su kava, pokalbio su drauge, prasibėgimo paupiu ar pasivaikščiojimo su tinklalaide ausyse iki SPA malonumų, savaitgalio išvykos su šeima ar kelionės. Šį pažadą sau ištesėti yra išties nelengva, bet aš labai stengiuosi.
