– Peržiūrėjus Lietuvos įtakingiausiųjų verslo atstovų sąrašą, jame moterų – vos viena kita. Kaip manote, kodėl taip yra?

– Net nežinau, kaip reikėtų šį dalyką vertinti. Iš vienos pusės – blogai, nes nėra lygybės, bet iš kitos pusės – gerai, nes, kaip sakoma, protingos moterys pačios eina į priekines linijas, o išmintingos į frontą stumia vyrus. Jos vyrus įkvepia, motyvuoja, parodo kryptį ir kelią. Gal tai tiesiog įrodo, kad Lietuvoje daugiau išmintingų, o ne protingų moterų?

– O prie kurių jūs priskirtumėte save?

– Man atrodo, kad su amžiumi ateina išmintis. (juokiasi)

– Galima susidaryti įspūdį, kad anksčiau iš jūs buvote ta, kuri yra šalia vyro, o ne priekyje, tiesa? Ar taip buvo ir versle, kurį pradėjote drauge su buvusiu vyru Viktoru?

– Versle savo funkcijomis mes buvome pasiskirstę. Viktoras buvo lyderis, dirbdavo su išore, su įvairiomis rinkomis, o aš buvau atsakinga už įmonės vidų, struktūrą, personalą. Papildėme vienas kitą. Bet savo versle buvau ir tebesu labai aktyvi.

V. ir J. Uspaskichai

– Kaip susidomėjote verslu, kodėl nusprendėte jį kurti?

– Iš pradžių susidomėjau ne verslu, o savo pačios poreikiais. Kai buvau studentė, manęs materialinė padėtis toli gražu netenkino, nors ji nebuvo labai bloga – mano abu tėvai buvo inžinieriai, todėl buvome laikomi viduriniąja klase. Bet aš norėjau daugiau, o kai atsiranda poreikiai, atsiranda ir galimybės. Kaip sakoma ir Biblijoje – pirma buvo žodis. Taip buvo ir man – žodis, garsiai išsakytas poreikis: „Man reikia daugiau pajamų“. Pradėjome verslą kurti, kai man buvo dvidešimt penkeri. Universitetą baigiau dvidešimt trejų, dar dvejus metus darbavausi darbovietėje, kurią irgi pasirinkau dėl to, kad man buvo pasiūlytas geras atlyginimas, o ne todėl, kad buvo labai komfortiškos sąlygos. Per dvejus metus išaugo sąmoningumas, atėjo suvokimas, kad galima dirbti sau, prisiimant atsakomybę.

– Kokios gi buvo jūsų svajonės, kad pradėjote norėti daugiau pajamų ir sugalvojote kurti savo verslą?

– Na, kaip sakoma, poroje atitinka kirvis kotą. Abu su Viktoru norėjome to paties. Ir sėdėdami skurdžiame bendrabučio kambarėlyje, su visais tarakonais ir pelėmis, svajojome apie savo namą, apie baltą mersedesą. Mūsų svajonės buvo labai realios, labai materialios.

– Kuriant verslą jums viešumo nesinorėjo? Sąmoningai pasirinkote būti mažiau matoma nei jūsų vyras?

– Aš tikriausiai visuomet buvau iš tų moterų, kurios stovi vyrui už nugaros ir šiek tiek vairuoja, prižiūri jų darbą. Mūsų šeimoje buvo toks modelis, kad vyras yra galva, o moteris – kaklas. Bet dabar, kai išsiskyrėme, irgi nesu visuomet priekyje. Jei pasižiūrėtumėte mano koncerno komandą, tai stoviu aš, o šalia stovi labai daug vyrų. Priimu į darbą tokius vyrus, kurie galėtų nešti naudą ir man, ir sau, ir savo šeimoms, ir savo valstybei.

Jolanta Blažytė

– O moterų, kurios tiktų į tokias pozicijas nerandate?

– Yra buvę moterų vadovių, bet mano atveju vyrai pasiteisina labiau. Gal tokia karma. (juokiasi)

– Jūs versle esate ne vieną dešimtmetį. Kokia esate vadovė, kokie sprendimai jums labiausiai pasiteisino?

– Esu labai lanksti vadovė. Jeigu matau, kad reikia būti reikliai – esu reikli. Jeigu matau, kad žmonės dirba vedami vidinio variklio ir vidinės motyvacijos – nematau būtinybės būti reiklia. Ieškodama darbuotojų pirmiausia žiūriu į žmogaus pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Nelabai atsižvelgiu į diplomus, man nelabai įdomu, ką ir kur žmogus baigė. Kur kas labai atsižvelgiu į tai, ką yra gyvenime pasiekęs, į tai, kaip žmogus mato pasaulį. Nes vienas vadovas gali matyti tik lenteles ir grafikus, kitas – matyti naujas galimybes, sugalvoti, kaip pasaulio tobulėjimą mes galime išnaudoti įmonės labui. Turiu puikią intuiciją, todėl galiu žmogų nuskanuoti ir atpažinti tinkamus vadovus.

– Ar teko versle padaryti klaidų?

– Žinoma. Buvo nesėkmingų projektų, buvo ir sėkmingų. Bet jeigu sėkmingų yra daugiau, verslas po truputį ir auga. Kas nedirba – tas neklysta. Bet nebuvo minčių, kad jeigu jau krizė, jei kažkas nesiseka, reikia viską baigti, ramiai gyventi. Ką reiškia ramiai gyventi? Jei nedirbsiu, ką veiksiu su tokiu organu kaip smegenys?

Jolanta Blažytė

– Kiek valandų per dieną dabar dirbate?

– Aš neskirstau savo dienos į darbą ir poilsį, mano gyvenimas yra labai vientisas. Žmonės įsivaizduoja, kad jeigu guli grožio salone ar sportuoja salėje, tai jau skaitosi laikas sau, o jeigu darbe, tai jau laikas ne sau. Bet gi salėje mankštiname raumenis, o darbe mankštiname smegenis. Tikiu, kad visose srityse žmogus gauna tam tikrą naudą. Ir perdegimas darbe atsiranda tada, kai žmogus nesusitvarko su savo protu. Bet jeigu tikslų yra siekiama ramiai, be jokių kovų, pykčių, tiesiog einant tikslo link, tai nebūna jokio perdegimo. Jeigu pasaulį priimi tokį, koks jis yra, nebebūna jokių nereikalingų emocijų.

– O koks šiomis dienomis yra jūsų tikslas versle, kas vis dar motyvuoja?

– Verslas yra gyvas organizmas, kuris turi nuolat augti, evoliucionuoti. Mano komandoje yra labai daug vadybininkų, kurie neturi konkrečių funkcijų ir kurių vienintelis tikslas yra žiūrėti, kas vyksta pasaulyje, gaudyti tuos pokyčius ir juos integruoti į mūsų verslą. Aš ir pati daug domiuosi naujovėmis. Sugrįžtant prie laiko sau – galbūt kažkam tai yra serialų žiūrėjimas ar romanų skaitymas, bet man tai yra domėjimasis, kas vyksta pasaulyje – kokios technologijos, kokios inovacijos, net kokiais traktoriais dirbama žemės ūkyje. O kai tokios žinios yra, jos atsiperka pelnu ir pinigais.

– Ar būdama versle jaučiate šimtaprocentinę atsakomybę, ar pati priimate visus svarbiausius sprendimus?

– Taip. Aš manau, kad kai žmogus prisiima atsakomybę už save, už savo gyvenimą, už savo poelgius, savo verslą, tuomet jį galima vadinti tikru lyderiu. Man lyderystė asocijuojasi su žodžiu atsakomybė, tai yra sinonimai.

– Pastaruoju metu jūs daug kalbate viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui apie tai, kad yra prastai valdomi šalies finansai, kritikuojate mokesčių ir švietimo sistemą. Kas pasikeitė, kodėl pradėjote kur kas daugiau reikštis viešojoje erdvėje?

– Tikriausiai viskas yra susiję su tuo, kad augu asmeniniame gyvenime – augu stipriai, ne truputį. Anksčiau rūpėjo asmeninis gyvenimas, po to – verslas, dabar rūpi ir visuomenės poreikiai. Ir jeigu matau, kad kažkas vyksta ne taip, tikiu, kad turiu pilietinę pareigą tai pasakyti.

– Ar jūsų aktyvus nuomonės reiškimas reiškia, kad suksite į politiką?

– Nieko tai nereiškia. Ir iš viso, man nepatinka sakymas „suksite į politiką, eisite į politiką“. Tas ėjimas į politiką gaunasi vos ne kaip ėjimas grybauti. Neisiu į politiką, nes visuomenė dar nepribrendusi tokiems vadovams kaip aš. Eičiau į politiką tik tuo atveju, jei aplink mane būtų kokių šimto protingiausių Lietuvos žmonių komanda – ekonomistų, finansininkų, futuristų. Jei su ta komanda sukurtume kažkokį naują ekonomikos modelį, ant kurio būtų galima statyti valstybę, tuomet taip, eičiau į politiką. Aš turiu to modelio viziją, įsivaizduoju, kad tai galėtų būti miksas tarp Airijos, Singapūro ir naujųjų tendencijų, kai yra palikta vietos naujųjų technologijų atsiradimui. Vizija yra, bet prie jos reikia labai daug dirbti.

– Tikriausiai viziją kuriate ne tam, kad ją įdėtumėte į stalčių?

– Kasdien kuriu vizijas ir tai yra tik viena iš jų. Bet vėlgi, reikia žiūrėti, ko reikia žmonėms. Nes žmonėms vis dar reikia tikėjimo, kad kažkas ateis ir juos išgelbės. Dabar yra ne lyderių, o gelbėtojų metas. Bet gal tai – nieko blogo. Sėdi visą gyvenimą ir lauki, kol kažkas tave išgelbės. Nors jeigu nebus naujo ekonominio pagrindo, nereikia tikėtis pokyčių. Aš visiškai netikiu tais gelbėtojais, kurie žada padidinti atlyginimus, pagerinti švietimo, sveikatos apsaugos sistemas. Kad tuos poreikius patenkintume, reikia milijardų, o milijardus reikia iš kažkur paimti, reikia juos uždirbti. Ir niekas nežiūri kaip juos uždirbti, visi tik kažką žada.

– Bet ir jūsų buvęs vyras Viktoras buvo vienas tų gelbėtojų? Jis ėjo į Seimą su gana utopiniais pažadais.

– Ne, jis turėjo generuojančios ekonomikos modelį, siūlė skaidyti ir analizuoti BVP struktūrą. Buvo populizmo elementų, kaip kad 1509 Lt. minimali alga, bet ką darysi.

– Kalbant apie Viktorą, jūs nevengiate į socialinius tinklus dėti bendrų asmeninių nuotraukų iš švenčių, pajūrio. Ar tai kažką reiškia? Santykių atšilimą? Dažniausiai žmonės po nutrūkusių santykių taip nebesielgia?

– Tai reiškia, kad esame ne tokie kaip visi. Tiesiog geri santykiai – jie nei gerėja, nei blogėja. Nėra jokių paslapčių.

– Grįžkime prie verslo. Sakėte, kad į verslą jus pastūmėjo materialiniai poreikiai. Ką jums reiškia būti labai turtinga moterimi?

– Tikriausiai netapatinu savo jausmų su turtu. Esu tokia, kokia esu, jaučiuosi gerai, jaučiuosi laiminga, kasdien turiu vis aukštėjančią savirealizacijos kartelę ir viskas. Koks skirtumas su kokiu turtu jausiuosi laiminga? Bet žinoma, su pinigais atsirado daugiau galimybių. Pavyzdžiui, dabar man yra labai įdomūs švietimo projektai. Papildomi pinigai man leidžia tuo užsiimti, įgyvendinti idėjas. Be to, pinigai nėra kažkas, kas guli spintelėse, kojinėse ir skryniose. Dabar didžioji dalis kapitalo guli agurkuose (juokiasi). Bet turėti pinigų patinka ir dėl to, kad sukuriu darbo vietas, suteikiu žmonėms galimybę užsidirbti, valstybei sumoku mokesčius.

– O mersedesą baltą ar nusipirkote? (juokiasi)

– Taip ir nenusipirkau (juokiasi). Ir tiesą sakant, kuo toliau, tuo labiau tie materialiniai dalykai nueina į antrą planą. Ir dabartinė mano mašina yra visai nepanaši į mersedesą, jau net vadovai man baksnoja į šoną, sako keisk jau, senoka, nebe prestižas. Bet man atrodo, kam čia ją keisti?

– Kokia jūsų gyvenimo idėja, tikslas?

– Kaip sako šventuosiuose raštuose, tai kad žmogaus pagrindinis tikslas yra atrasti vis naujus savirealizacijos potencialus. Todėl visos mano idėjos yra susijusios su manimi. O jeigu mano poreikių tenkinimas dar yra ir nauda visuomenei – tuomet dvigubas džiaugsmas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt