Tuo būdu, mūsų istorija atsiduria tiriamosios segregacijos įkaite, kuomet vienos personos iškeliamos kitų sąskaita ir atsiranda palanki dirva tarpti stereotipams. Visgi istorija nėra išimtinai patriarchalinė sfera, mat už kiekvieno stipraus vyro visada stovėjo sumani moteris.

Vilniuje gimusi Teresė Korvin Gosievskytė buvo vyriausia Lietuvos lauko etmono ir didžiojo iždininko Vincento Korvino Gosievskio ir Magdalenos Konopackos duktė. Pasak šaltinių, jos tėvas paskirtas lauko etmonu ne tik dėl karinių pergalių, bet ir užsimojus susilpninti didžiojo etmono Jonušo Radvilos įtaką.

Tą supratęs J. Radvila neslėpė pykčio ir V. Korviną Gosievskį pravardžiavo „prasčioku“ bei „išsikvėpinusiu dabita.“ Esant tokiai atmosferai buvo neįmanoma bendradarbiauti kovoje prieš Rusiją, nes abu karvedžiai vienas kitą nuolat įtarinėjo. Antai, kai J. Radvila sudarė uniją su švedais, V. Korvinas Gosievskis mėgino skandinavus sukiršint su rusais. Tiesa, derybų užbaigt nepavyko, nes pastarasis įkalintas Kėdainiuose. Pasprukęs, lauko etmonas, padedamas karaliaus Jono Kazimiero Vazos, 1656 m. spalio 8 d. ties Prostkais sumušė jungtinę Švedijos-Brandenburgo kariuomenę, tačiau po kelių dienų, Pilypavo mūšyje, Lietuvos pajėgos nugalėtos.

Nepaisant to, V. Korvinui Gosievskiui pavyko iš švedų atsiimti Žemaitiją ir net išplėsti karines operacijas Livonijoje. Visgi Rusijai užėmus Lietuvą, Verkių mūšyje, lauko etmonas paimtas į nelaisvę, kur prabuvo iki 1662 m. Grįžus, jam pavesta derėtis su maištaujančia LDK konfederatų kariuomenės „Broliška sąjunga,“ kurios vienas vadų organizavo etmono pagrobimą ir nužudymą Astrynoje (dab. Baltarusija). Taip Lietuva neteko paskutinio savo didžiojo karvedžio (palaidotas Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, antkapis sunaikintas XIX a. vid. interjerą pritaikant cerkvei).

Po sutuoktinio mirties, M. Gosievskienė ištekėjo už kunigaikščio Jono Karolio Čartoriskio, kuris įdukrą Teresę atidavė į vizitiečių pensioną Varšuvoje. Žinoma, ten šioji neužsibuvo, mat nuotakos kraitis (ji buvo viena pagrindinių tėvo palikimo paveldėtojų) viliojo aukštuomenę. Tad 1677 m. vasario mėnesį mergina ištekinta už Vilniaus kašteliono, o vėliau Lietuvos lauko etmono Juozapo Boguslavo Sluškos, atsidavusio karaliaus Jono Sobieskio šalininko.

Ši sena Lietuvos didikų giminė viduramžiais saugojo valstybės pasienį bei atstatinėjo Kijevo pilies įtvirtinimus, o valdant Zigmantui Vazai tapo Senato nariais.

Beje, šlove mėgavosi ne tik giminės vyrai. Antai, J. B. Sluškos motiną Aną Potockaitę, vyskupas Andrius Chrizostomas Zaluskis savo knygoje „Epistolae historico-familiares“ praminė „Kibele,“ t.y., dievų motina, mat „kas tik Lietuvoje ir Lenkijoje turėjo kilmingo kraujo su tais šioji buvo giminyste susijus.“

Tad remdamas Sluškų šeimą, J. Sobieskis tikėjosi įtvirtinti Lietuvoje savo politiką ir kurti atsvarą Sapiegų hegemonijai. Visa tai padėjo jaunai, tačiau energingai Teresei lengviau įsilieti į karališką dvarą, kur palaipsniui šioji virto svarbiausia karalienės Marijos Kazimieros patikėtine.

Ypatingą moters vaidmenį Varšuvos dvare geriausiai iliustruoja 1694 m. pavesta užduotis. Po ilgų svarstymų, 1693 m. sausio mėnesį J. Sobieskis nutarė ištekinti savo vienintelę dukterį Teresę Kunegundą (vadinta „Pupuliuku“ (Pupusieńka)) už našliu tapusio Bavarijos elektoriaus bei Ispanijos Nyderlandų vietininko Maksimiliano Emanuelio Vitelbacho. Pasak šaltinių, nuotakos kraitį sudarė 500 tūkst. talerių, be to motina žadėjo apmokėti jos kelionę į Briuselį. Tad 1694 m. rugsėjo 15 d. Varšuvoje iškeltos vestuvės.

Beje, jaunikį ceremonijoje pavadavo princesės brolis Jokūbas. Pas vyrą merginą lydėjo didžiulė svita, kurios pagrindinė figūra buvo T. Sluškienė, pačios karalienės paskirta dukters globėja ir „ypatingąja pasiuntine.“ Nors kelionė prasidėjo spalio 13 d., su vyru princesė susitiko tik kitų metų sausio 1 d. šiaurės Vokietijoje. Be to, Vėzelyje ją paliko T. Sluškienė, nes laikydamasi protokolo nenorėjo pykdyti Nyderlandų aristokratų, nepanorusių užleisti savo teisės būsimą valdovę įvesdint į Briuselį. Įdomu, jog Teresė Kunegunda šaltiniuose vėliau bus pakrikštyta „Penelope,“ nes dėl politinių aplinkybių apsistojusi Venecijoje, dešimt metų negalės susitikti su vyru ir bendraus tik laiškais. Tuo tarpu su princese atsisveikinusi T. Sluškienė namo grįžti pernelyg neskubėjo.

Per Antverpeną, Briuselį ir Kambre sausio 19 d. ji pasiekė Paryžių, kur iškilmingai sutikta Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV. Priėmimas Versalyje užtruko tris dienas per kurias Lietuvos didikės garbei rodyta opera. Dera pažymėti, kad XVII a. Versalio dvaras atliko dvi pagrindines funkcijas – buvo kultūrinis centras ir visų naujovių Europoje kalvė. Tad nenuostabu, jog prancūzų graverio Roberto Bonart‘o piešiniuose T. Sluškienė vaizduojama dėvinti „mode de cour“ (pr. dvaro mada) suknelę. Juolab, kad prancūziška mada to meto Europoje dominavo. Aišku, konservatyvioje Respublikoje šios vakarietiškos mados sulaukdavo moralizuotojų pasmerkimo, ypač gili dekoltė, dėl kurios suknelės bemaž nuslysdavo nuo moters pečių arba ilgus šleifus nešantys samdyti liliputai (neūžaugą turėjo ir T. Sluškienė). Tuo tarpu XVIII a. vid. „madingos žmonos“ įvaizdis Lietuvoje ir Lenkijoje sulaukė netgi patyčių. Vyskupas Ignacas Krasickis vienoje satyrų išjuokė prancūziškų madų besivaikančią moterį, kuri finansiškai nustekeno dosnų sutuoktinį, provincijos dvarininką.

Parvykusi namo T. Sluškienė netikėtai atsidūrė politinių intrigų sūkuryje. Karaliaus J. Sobieskio bejėgiškumas atsispindėjo apgailėtinoje Lietuvos padėtyje. XVII a. 8-ajame dešimtmetyje LDK valdė didikai demonstravę paramą Austrijos Habsburgams, o 9-ajame dešimtmetyje šalis pateko teroru besivadovaujančios galingos Sapiegų šeimos įtakon. Tad Respublika artėjo prie susiskaldymo. Tiksliai nežinoma, kada T. Sluškienė užmezgė romaną su Lietuvos didžiuoju etmonu ir Vilniaus vaivada Kazimieru Jonu Sapiega, tačiau būtent dėl jo atstūmė ją įsimylėjusį ir visa širdimi atsidavusį Karūnos didįjį stalininką ir Didžiosios Lenkijos generalinį seniūną Rapolą Leščinskį.

Tiesa, romantiški santykiai ilgai nesiklostė, nes po karaliaus mirties šalyje prasidėjusi suirutė neaplenkė ir poros. T. Sluškienė buvo karalienės našlės Marijos Kazimieros sąjungininkė, o K. J. Sapiega prisijungė prie grupės, reikalavusios karalienei iš Varšuvos išvažiuoti. Apskritai, K. J. Sapiega, dar esant gyvam J. Sobieskiui, mieliau rinkosi opoziciją. Antai, 1683 m. Vilniaus vaivada tyčia neskubėjo su Lietuvos kariuomene prisidėti prie lenkų ir į Austriją atvyko tik po Vienos apsiausties pralaužimo. Be to savo karius pasiuntė niokoti Slovakijos, kas sutrukdė J. Sobieskiui pasiekti susitarimą su vengrais. Taigi T. Sluškienei nesugebėjus įkalbėti mylimojo palaikyti dvaro politiką bei remti velionio karaliaus sūnaus Jokūbo arba žento Bavarijos elektoriaus kandidatūras į Respublikos sostą, tarp judviejų įsiplieskė neapykanta. O netrukus asmeniniai pykčiai tapo valstybiniu reikalu.

Viskas prasidėjo tuomet, kai Bresto seimelio metu susirinkę delegatai atmetė naujo monarcho kandidatūrą. Be to jame susikirto Radvilų ir Sapiegų interesai. Seimelio delegatai taip nuožmiai ginčijosi, jog posėdyje neapsieita be kraujo praliejimo, kai Radvilų šalininkai, vadovaujami Blotkovo miestelio šeimininkės T. Sluškienės, įžeidė Sapiegų atstovus.

Jausdami pranašumą K. J. Sapiegos rėmėjai išstūmė „sluškienės“ šalininkus į kairįjį Bugo krantą. Kai kurie nariai, gelbėdamiesi net buvo priversti šokti nuo aukštų pilies mūrų į Muchaveco upę. Bėgant Blotkovo pusėn sužeistas pakamaris Pociejus, tėvas ir sūnus Sadovskiai, o bajoras Zaklika užmuštas. Apie tai sužinojusi T. Sluškienė, finansiškai palaikoma karalienės, nedelsiant buvusiam favoritui paskelbė karą. Manipuliacijų dėka moteriai pavyko sukurstyti dalį Lietuvos kariuomenės bei šalyje esamus respublikonus prieš didįjį etmoną.

Be to, T. Sluškienės veiksmus rėmė sutuoktinis ir R. Leščinskis. Ir nors 1696 m. pab. K. J. Sapiegai pavyko kariuomenėje maištą numaldyti, abipusiai nesutarimai Lietuvoje įžiebė pilietinį karą, kurio eigą, 1696-1697 m. T. Sluškienė atidžiai sekė ragindama šalininkus neprarasti energijos. Karas baigėsi dalies konfederatų apsiaustimi Breste. Netoliese, Blotkove, reziduojanti T. Sluškienė įvairiais būdais mėgino užkirsti respublikonų kapituliaciją, net įkalbėjo dalį sutuoktiniui pavaldžių pajėgų atsiųsti nelaimėliams pastiprinimą. Visgi po respublikonams nesėkmingai pasibaigusio Bžego seimelio, Lietuvos didikė iš Blotokovo nuvyko į Lvovą, kur seimelyje posėdžiaujančius bajorus ragino neremti K. J. Sapiegos. Deja, T. Sluškienės viltims išsipildyti lemta nebuvo. Norėdamas sielvartaujančią žmoną paguosti, J. B. Sluška pervadino jos garbei Blotkovo miestelį Terespoliu (dab. Lenkija), kuris per visą karą buvo virtęs Sapiegų opozicijos centru.

T. Sluškienė itin prisidėjo prie Sapiegų giminės įtakos sumažėjimo bei jų remto kandidato – prancūzų kunigaikščio Liudviko de Conti pralaimėjimo sosto rinkimuose. Tad kai 1697 m. Respublikos karaliumi vainikuotas Saksonijos kunigaikštis Augustas II, moteris su K. J. Sapiega vėl susitaikė. Beje, 1698 m. rugpjūčio 18 d. ji dalyvavo priimant iš Vakarų Europos grįžtantį Petrą Didįjį.

Prasidėjus Šiaurės karui, moteris didžiumą laiko rezidavo Prūsijos kunigaikštystėje, pvz., Karaliaučiuje, Tilžėje. 1701 m. spalio mėnesį mirus vyrui, šioji neilgai trukus, 1703 m. gegužės 6 d., ištekėjo už buvusio favorito bei priešininko K. J. Sapiegos, tuo pačiu perrašydama jam bei savo broliui didžiąją dalį tėvo ir pirmojo vyro palikimo. Kaip skelbia šaltiniai, K. J. Sapiega mylimajai atleido visas išdavystes ir dažnai ją lankydavo Tilžės pilyje, kai norėdavo atsipūsti nuo LDK vykstančių rietenų į kurias vyrą įpainiojo pati mylimoji.

Švedijos armijai įsiveržus į Respublikos teritoriją, Augustas II sostą prarado, o elekciniame seime valdovu išrinko Stanislovą Leščinskį. Nors T. Sapiegienė nepalaikė buvusio favorito R. Leščinskio sūnaus kandidatūros, tačiau jos antrasis vyras, padedant švedams, mėgino susigrąžinti prarastą įtaką. Tad įpykęs Augustas II apkaltino T. Sapiegienę valstybės išdavimu ir 1705 m. atėmė jai priklaususią nuosavybę. Bandydama ištaisyti turtinę padėtį, ji susitiko su S. Leščinskiu, tačiau nieko nepešusi grįžo į Vilnių, kur po mėnesio, 1708 m. birželio 7 d., pasimirė. Žinoma, ši didikė ne tik suskaldė valstybę, bet taipogi garsėjo fundacine veikla, pvz., ligoninės statybai Antakalnyje skyrė 80 tūkst. zlotų, Terespolio mūrinės bažnyčios statybai – 20 tūkst. zlotų.

Be to Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios restauracijai nepagailėjo 50 tūkst. zlotų, tuo pačiu jos interjere įrengdama puošnų antkapį pirmajam vyrui (sunaikintas XIX a. vid.), šalia kurio atgulė pati. Taigi įtakinga Lietuvos didikė, sugebėjusi apsukti galingų karvedžių galvas, mirė iššvaisčiusi palikimą ir palikusi valstybę ties katastrofos riba.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt