„Neplanavau grįžti į Lietuvą, tačiau visada viena akimi stebėjau, kas vyksta gimtinėje. Tuomet gavau pasiūlymą prisijungti prie projekto „Kurk Lietuvai“. Tai projektas, kurio metu jauni profesionalai siunčiami dirbti į regionus. Jaučiau, kad jei negrįšiu dabar – vėliau bus sunku, nutrūks ryšiai, jausiuosi svetima. Pasibaigus projekto laikotarpiui nusprendžiau pasilikti, man visada rūpėjo kurti Lietuvai, tad noriu ir kitus įkvėpti savo pavyzdžiu. Čia – puikios galimybės, o jauni žmonės – labai reikalingi“, – sako M. Peldavičiūtė.

Tiesa, mergina pirmiausia apsigyveno Utenoje, o Anykščius pirmą kartą išvydo dalyvaudama triatlone. „Dalyvaudama šiose varžybose pamačiau Anykščių grožį ir mintyse vis kartojau sau, kad noriu čia gyventi. Taip susiklostė, kad po dviejų dienų ir persikrausčiau į šį miestelį. Bėgdama triatlone – pasiklydau ir atsidūriau akligatvyje, galiausiai toje pačioje vietoje radau ir namą, kuriame apsigyvenau“, – sutapimą prisimena M. Peldavičiūtė.

Mergina pripažįsta, kad greičiausiai Anykščiuose nebūtų pasilikusi, jei ne miestelyje gyvenantys jauni žmonės, kūrybingi bendraminčiai. Pasak Monikos, mitas, kad mažame miestelyje jaunam žmogui nėra, ką veikti. Ji pripažįsta, kad nė nejaučia poreikio daugiau keliauti – kitur tiesiog nesijaučia taip gerai.

Monika Peldavičiūtė

„Dažnai pasižiūrėdavau į draugų nuotraukas feisbuke, matydavau, kad visi kažkur keliauja, tad susimąstydavau, gal ir man reikia? Bet pažvelgus į save ir pagalvojus, ar viduje to tikrai norisi – suprasdavau, kad čia taip gerai, kad niekur net nesinori. Net kai išvyksti į Vilnių ar kitus miestus – iškart labai norisi grįžti, tai patvirtintų visi, kurie čia gyvena“, – tikina M. Peldavičiūtė.

Lygindama gyvenimą didmiesčiuose ir mažame Lietuvos miestelyje mergina džiaugiasi galimybe pažinoti kone visus gyventojus ir su jais megzti ryšį: „Iš pat pradžių maniau, kad pažįstu dalį žmonių, bet po to supratau, kad čia visas miestelis, tiek jų ir tėra. Žmonės čia unikalūs, iš čia kilę daug menininkų. Anykštėnai ir čia atsikraustantys žmonės dažnai yra meniškos sielos, kažkuo saviti ir unikalūs. Gal ši vieta pati traukia ir suteikia įkvėpimo, žmonės čia išlaisvina savo gebėjimą kurti ir tam yra visos sąlygos.“

Pasak M. Peldavičiūtės, miestelyje vyrauja kitoks gyvenimo ritmas, tačiau čia galima rasti visko, ko reikia jaunam žmogui. „Visi atsipalaidavę, vyrauja harmonija. Čia gyvenimas toks, kad niekur nereikia važiuoti. Dažnai gyvenant mieste būni pavargęs ir važiuoji kažkur pailsėti, o čia gyveni ir nepavargsti, neturi važiuoti pailsėti į gamtą, čia tu gyveni gamtoje ir kiekvieną vakarą jautiesi dėl to dėkinga“, – pasakoja mergina.

Monika Peldavičiūtė

Rūpinasi Lietuvos miškais

M. Peldavičiūtė – aktyvi net trijų miestelio bendruomenių narė. Pasak jos, anykštėnai labai noriai dalyvauja miestelio gyvenime, kuria projektus, organizuoja įvairius renginius.

„Rengėme miško festivalį, kuriame dalyvavo svečias iš Japonijos – miško terapijos mokslininkas. Kai žmogus sako „ką aš veiksiu grįžęs į Lietuvą ar atvykęs į regioną“, aš sakau, kad jei jis tikisi, kad jam kažkas kažką pasiūlys, tai gal geriau ir negrįžti. Čia puikios galimybės pačiam kažką inicijuoti ir kurti, tam yra visi įrankiai, tik reikia jais pasinaudoti. Pusę savo laiko skiriu Anykščiams, o pusę nacionalinei veiklai. Su bendraminčiais iš skirtingų Lietuvos miestų esame sukūrę pilietinį judėjimą „Gyvas miškas“ Lietuvos miškų saugojimui ir švietimui apie gamtą.

Domimės, kas vyksta su šalies miškais, manau, kad tai svarbu - miškas yra šalies turtas. Norime parodyti, kaip iš tiesų atrodo Lietuvos miškai, nes mes vis dar gyvename „Neregėtos Lietuvos“ vaizdu, kuris yra labai gražus, tačiau per dešimt metų pasikeitė. Net „Google maps“ gali pasižiūrėti, kaip atrodo miškai, kaip jie iškirsti plynais kirtimais. Norime šviesti, kas gerai miškui, o kas blogai, ginti žmonių teisę į švarią ir gyvą aplinką. Galime padidinti miškus ir pagerinti jų kokybę arba galime veikti trumparegiškai, dabar juos parduoti, bet ką mes paliksime ateities kartoms? Dabar mes džiaugiamės tuo, ką mums paliko senesnės kartos. Reikia apie tai kalbėti ir diskutuoti“, – mano mergina.

Monika Peldavičiūtė (dešinėje)

M. Peldavičiūtė įsitikinusi – Lietuvoje miškai vis dar matomi gana trumparegiškai – tik kaip mediena, tačiau galima juos išnaudoti visai kitaip. „Pavyzdžiui, Japonijoje vyriausybė yra įsteigusi 65 miško terapijos centrus. Iš Japonijos į Anykščius atvykęs mokslininkas pristatė, kaip miškai veikia mūsų kūrybingumą, emocinę ir net fizinę sveikatą. Jei per savaitę miške praleidi bent penkias valandas, tai gerini ir savo imuninę sistemą. Gydytojai Japonijoje išėjimą į mišką išrašo kaip vaistus. Išvydęs Anykščius mokslininkas pasakė, kad mes tiesiog gyvename sanatorijoje. Dažnai to neįvertiname“, – pasakoja mergina.

Miške gyveno net žiemą

M. Peldavičiūtė pasakoja vieną žiemą dariusi eksperimentą ir leidusi ją miške, indėniškoje palapinėje, kurios viduje ruseno ugnis. „Žiemą atrodo, kad miške išvis nėra, ką veikti, bet buvo labai įdomu pažinti ir suprasti mišką būtent šiuo laikotarpiu. Prisirinkdavau malkų ir eidavau gaminti maisto. Nežinau, ar kartočiau tai antrą kartą, bet tai buvo unikali galimybė“, – prisimena Monika.

Mergina pataria išėjus į mišką stengtis patirti jį visomis juslėmis ir sąmoningai jame būti. „Kiekvienas medis gydo ir tai daro skirtingai, tai pripažinę ir mokslininkai. Man miškas ir buvimas jame tapo taip įprasta, kad tik neseniai susimąsčiau, kad juk ne kiekvienas žmogus kiekvieną savaitgalį praleidžia miške. Yra žmonių, kurie du kartus per metus išeina į mišką ir jiems gal jis baisus ir nepažintas. Būdama Anykščiuose sustiprinau savo ryšį su gamta. Išmokau lipdyti moliu, austi, žoleles pažinti, susikurti savo kvepalus“, – pasakoja M. Peldavičiūtė.

Monika Peldavičiūtė

Paklausta, ar kada nors planuoja palikti pamiltą miestelį, Monika šypteli: „Tai – sudėtingas klausimas. Dabar daug laiko skiriu miškams, Anykščiuose – atsigaunu. Gyvenimo vingiai nežinomi, bet tik atvykus pajaučiau, kad čia tokia pasakiška vieta šeimos kūrimui ir vaikų auginimui. Dabar labiausiai rūpinuosi gamtos ir miškų išsaugojimu, bet vėliau mielai užsiimčiau alternatyvaus švietimo kūrimu, norėčiau ir savo vaikams sukurti galimybę mokytis kitaip.

Manau, kad ši vieta yra tobula kurti šeimai, kartais pasvarstau, kad čia gal net vaikai gimsta kitokie – kūrybiški. Matau daug vaikų, kurie čia auga darniai su gamta, jie labai intuityvūs. Keliaudama po Lietuvą pastebiu, kad yra daugiau vietų, kur būtų gera gyventi ir dažnai pagalvoju, kad galbūt ateityje net Anykščių miestelis gali būti per judrus, nes jis - turistų mėgstama vieta, norėtųsi kažkur gal dar atokiau gamtoje įsikurti“, – šypsosi M. Peldavičiūtė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt