Ji dėkinga Lietuvos kariuomenei, kurios dėka užsiaugino šarvus ir dar kartą įsimylėjo Lietuvą. Emilija neseniai tapo Lietuvos kariuomenės leitenante.
Studijuodama VDU, ji įsimylėjo kiną, kurio iš savo gyvenimo nenorinti paleisti.
Šiandien ji dirba savo gimtuosiuose Josvainiuose.
Iš pirmo žvilgsnio atrodanti trapi ir švelni blondinė, Emilija savo gyvenimu jau spėjo įrodyti, kokia ji stipri ir kiek visko jau spėjo nuveikti, išmokti, patirti, išbandyti.
Nežinau, ar Emilija nustebo, kai pokalbiui pasibaigus, gurkštelėjus atšalusios kavos likučius, dėkojau už skirtą laiką ir šiltai atsisveikindama jai pasakiau: „O tu man labiausiai panaši į Emiliją iš Laisvės alėjos“…
Emilija: „Esu Josvainių patriotė“
– Jei 25-erių metų mergina grįžo dirbti į savo gimtinę, jau daug ką reiškia?
– Esu visiška Josvainių patriotė, čia gimusi, augusi, baigusi Josvainių gimnaziją. Savo šaknimis labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Kai bendraujant manęs paklausia, iš kur esu, išgirdus atsakymą būna du klausimai: „Kas tie Josvainiai arba Josvainiuose babytę turėjau, Josvainiuose tokia ir tokia istorija nutiko…“
Žinau nemažai jaunų žmonių, kurie kilę iš aplinkinių kaimų ir kaimelių, bet jie vis tiek sako: „Aš iš Kėdainių.“
Tą provincijos „pėdsaką“ mes turim visi ir aš pati iš dalies jį turėjau, ypač kai bandžiau studijuoti Vilniuje. Labai prastai jaučiausi, kad esu iš mažo miestelio. Bet čia jau buvo mano psichologinės problemos, kurias vėliau išsisprendžiau.
Bet savo šaknų aš niekada nesigėdijau. Ir netikėtas, natūralus grįžimas į šitą kraštą, man yra smagus. Nesakau, kad aš liksiu čia amžinai ir visą laiką darysiu tai, ką darau, bet šiandien man labai patinka tai, ką darau.
Svajonė – Seimo narė
– Ar išsipildė tavo svajonė, baigus Josvainių gimnaziją?
– Crazy, bet dvyliktoje klasėje man atrodė, kad vienintelė duoklė Tėvynei, ką geriausia galiu daryti, tai būti Seimo nare. Siekiau tikslo labai stipriai, nes viskas, kuo aš domėjausi papildomai, buvo vadyba, koordinavimas, scenarijų rašymas, renginių organizavimas, vedimas. Labai daug visko buvo. Norėjau studijuoti kūrybines industrijas, bet tuometiniai autoritetai man sakė „Emilija, ką tu su jomis darysi, nejuokauk, būsi bedarbė…“
– Tai apie ką dar pasvajojai?
– Iš tiesų pagalvodavau, ką aš dar noriu daryti. Tuo metu sukausi jaunimo politikoje, dvejus metus buvau Mokinių tarybos pirmininkė Josvainių gimnazijoje, keletą metų dalyvavau Kėdainių rajono mokinių tarybos veikloje, Lietuvos moksleivių sąjungoje. Visokie renginiai, platesnis matymas. Daug susitikdavau ir su politikais.
Laimėjusi projektą „Moksleiviai į Vyriausybę“, savaitę dalyvavau Vyriausybės gyvenime, buvau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos praktikantė. Vienas mūsų krašto Seimo narys kaip jauną aktyvistę buvo pasikvietęs mane į Vilnių pamatyti, kaip dirba Seimas. Man tiek pakako, kad suprasčiau, kokia tai institucija ir kiek „ten reikalų yra“.
Vis tik kažkodėl neatsisakiau savo svajonės ir tvirtai nusprendžiau stoti į VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Kiek buvo istorijų: „Tu iš mažo miestelio nepateksi, ten mokosi tik turtingų tėvelių vaikai“…
Bet aš ten įstojau, nes mano svajonė buvo būti Seimo nare. Man tai atrodė toks realus dalykas, taip to siekiau, taip norėjau, patekau ir… sugriuvau.
Nevisavertiškumo jausmas
– Kas buvo tas lemtingas „taškas“, privertęs atsitraukti nuo savo svajonės?
– Aš iš esmės palikau tai savieigai. Esu žmogus, kuriam Dievas nepagailėjo talentų (juokiasi) ir šiaip beprotiškai esu užsispyrusi, dėl ko tėvams buvo sunku mane auginti…
Iš tiesų, patekus į VU TSPMI dvi pirmąsias savaites viskas buvo puiku. Tačiau tas atsiskyrimas nuo šeimos, ir likus su savo mintimis ir tuo krūviu, kurį gavau, mano laisvamaniškai asmenybei buvo „per daug“.
Kai lieki vienas bibliotekoje daryti tuos dalykus, ko tu nesupranti ir kas tau giliai širdyje nepatinka, bet sau vis dar meluoji, kad tau jie tinka ir patinka.
Ir galiausiai supratau, kad nesuprantu, nei kas esu, nei ko noriu, nei kas su manimi darosi. Buvo didelis psichologinis nuosmukis, vėliau pareikalavęs daug jėgų ir laiko susitvarkyti su tomis problemomis. Tuo metu atsirado nevisvertiškumo jausmas – mažame miestelyje buvai ryški asmenybė, tave mylėjo ir gerbė, o dabar tu atvažiavai į Vilnių ir esi niekas.
Ten labai greitai pasijaučiau ne sava, atrodė per toli nuo savęs pačios. Todėl greitai teko įsisavinti gyvenimo pamoką, kad kol kas nežinau, ko noriu. Todėl po trijų mėnesių grįžau į Josvainius.
Patyčios
– Kaip tada jauteisi?
– Supratau, kad esu ne savo vietoje, nesuprantu, kas vyksta ir kas darosi. Dėkoju tėvams, draugams, artimiesiems, kurie padėjo susitvarkyti su savimi. Man reikėjo daug ką pergalvoti ir atsisakyti kai kurių idėjų.
Manau, kad visai tuometinei mano būsenai įtakos turėjo ir mokyklos laikų patirtys. Kai esi iniciatyvus žmogus mažoje mokykloje, mažame miestelyje, atsiranda trintis tarp bendraamžių ir tu nebūtinai esi mėgstamas.
Iš dalies, aš buvau stipriai nemėgstama ir tai man padarė didžiulę įtaką. Buvo ir patyčių. Ir tai nepraeina be pėdsako, nors kitiems iš šalies atrodo, kad esi nuostabi ir tobula. Tiek daug visko darai…
Visgi, jaučiausi labai prastai. Bet tuos psichologinius skaudulius slėpiau ir bandžiau su jais susitvarkyti, įrodyti kitiems, kad aš verta priėmimo ir pagarbos.
– Dėl ko iš tavęs tyčiojosi?
– Žinau, ką reiškia nuo vaikystės būti labai liesai ir su akiniais. Tai kai kuriems bendraamžiams buvo pirmas pretekstas mane įžeidinėti emociškai, fiziškai.
Vėliau kažkam buvo blogai, kad aš per drąsi, visur noriu būti priekyje, imtis iniciatyvos, gaunu apdovanojimus konkursuose ir visur reiškiuosi, kad mane mokytojai myli.
Chebra visada turėjo dėl ko manęs nemėgti. Iš tiesų, iš mokyklos aš neturiu nė vieno draugo. Turiu draugų tik iš popamokinių veiklų. Mano geriausia draugė atsirado tada, kai aš neturėjau nė vieno draugo ir tada dainavau folkloriniame ansamblyje „Auštaras“.
Sumuštiniai…
– Kur toliau suko tavo gyvenimo laivas?
– Nuplaukė mano gyvenimo laivas į… Aristavos degalinę. Žiauriai gėda buvo grįžti į Josvainius ir pranešti visiems: „Man nepasisekė, man nepavyko.“ Po kurio laiko, šiek tiek atsigavus, turėjau dirbti – juk negalėjau pas tėvus sėdėti ir nieko neveikti. Radau darbą Aristavos degalinėje, kur buvau sumuštinių kepėja.
Iš to laiko galima būtų parašyti knygą, kiek įgijau patirties ir gavau gerų pamokų, išgirdau nerealių istorijų.
Tuos sumuštinius degalinėje dariau su didele meile ir smagu buvo, kad teko ir kitų kalbų pramokti dėl klientų.
Įsiminė vienas vakaras, kai grįžau po darbo namo, o man į socialinius tinklus žinutę parašė klientas, kuriam dieną prieš dariau sumuštinį ir klausė, kada bus mano pamaina, nes mano daromi sumuštiniai – skaniausi. Nors darydavau iš tų pačių ingredientų, viskas identiška, bet jiems vis tiek mano daryti atrodė kitokie.
… ir vaikai
– Bet atradai dar vieną „lauką“, kuriame galėjai reikštis?
– Ir tada, kai buvo psichologiškai prasčiausias mano gyvenimo etapas, pirmą kartą išėjau pasirodyti prieš vaikus.
Buvo kalėdinis laikotarpis. Viena mano pažįstama tuo metu turėjo žaidimų kambarį ir man pasiūlė būti Snieguole. Taip ir užsikabinau. Dabar dirbame su drauge, kuriame personažus vaikams. Iki dabar esu laisvai samdoma animatorė. Man reklamos nereikia, reklama keliauja iš lūpų į lūpas.
– Papasakok plačiau apie animatorės praktiką?
– Žinau, kaip žmonės, kada nors matę prastus animatorius, juos ir toliau vertina per savo patirtį.
Mano, kaip animatorės, asmeninė intencija yra visai kitokia – aš pirmiausia sužinau, pas ką važiuoju, koks yra vaikas. Visada nuvažiuoju su maža dovanėle, nors visiškai man tai neapsimoka, juk žmogus mane matys gal vieną kartą gyvenime, bet man dėl to smagu. Prisigalvoju visokiausių dalykų, kaip vaikus pradžiuginti, ir galų gale per septynerius metus būta įvairiausių patirčių.
Šiandien tai man tapo papildoma veikla, kuri vis dar man patinka ir kuo daugiau būni toje veikloje, tuo daugiau pamatai ir sužinai. Patinka skleisti džiugesį, kai vaikai ir jų tėvai yra laimingi.
Geriausias rodiklis, ar šventė pasisekė ar ne, kai šventei pasibaigus, atsisveikinus ir nusifotografavus sakau, kas nori apsikabinti, gali ateiti apsikabinti. Ir labai daug vaikų – ir mažų, ir didelių ateina apsikabinti. Tada žinau, kad jie laimingi ir man pavyko.
– Galbūt kažką kopijuoji, ar kuri savo istorijas?
– Dviračio neišrasi. Kažką pasižiūri, ką daro kiti, kažką pati susigalvoji, o galų gale, nieko tobulai nenukopijuosi. Reikia kurti autentiškai, improvizuoti.
Mano gera draugė Liveta, kai kartu dirbome šeimos restorane Kaune, išmokė daug paslapčių. O geroji patirtis daugeliui kartojasi. Nesu vien tik tas žmogus, kuris tik piešia veidukus, daro tatuiruotes ir lanksto balionus.
Visada dėl savo klientų stengiuosi nueiti papildomą žingsnelį ir parodyti daugiau. Kartais gali visiškai iš nieko sukurti vaikui magiją ir man tai yra nuostabu.
Išbandymas
– Dar bandei patekti į „Misiją Sibiras“?
– Nors nepatekau į galutinę komandą, bet tai buvo viena iš nerealiausių patirčių ir supratimas, kokia Lietuva yra šviesi. Ir dabar su tais žmonėmis susikerta keliai, pabendraujam su jais susitikę.
Per dviejų dienų bandomąjį žygį teko nueiti daugiau nei 40 kilometrų su maždaug 20 kg kuprine. Buvo ir karšta, ir šalta, turėjau kraujosruvas ant pečių nuo kuprinės.
Galiausiai einant žygyje nikstelėjau koją, vėliau vyrukai išsidalino mano daiktus, kad man nešti būtų lengviau, ir kad aš tik eičiau – nepasiduočiau. O vienas kolega mane fiziškai užtempė iki pat galo. Buvo didelė atranka, džiaugiausi, kad į 80-tuką patekau.
Basa į VDU
– Papasakok, kur toliau žengei mokslo keliu?
– Basa nuėjau pasirašyti sutarties į VDU, į kūrybines industrijas (juokiasi). Gavau kvietimą, ten, kur norėjau, nemokamai įstojau į Kūrybines industrijas Kaune.
Vykdama į Kauną apsirengiau rožinę suknelę, apsiaviau naujas basutes, pasidariau makiažą. Važiavau autobusu – tai mano įprasta transporto priemonė. Nuo stoties iki Laisvės alėjos yra gabalėlis kelio. Einant pradėjo trinti kojas. Gretai pasidarė gan didelės pūslės. Ieškojau sprendimo – ar eiti basai, ar su basutėmis, kurios man trina, ir kęsti skausmą.
Norėjau nueiti geros nuotaikos, todėl teko basutes pasiimti į rankas ir eiti basai. Taip nuėjau pasirašyti sutartį.
Kai esi animatorius, išmoksti neturėti gėdos, nes tenka eiti ir į degalines, kaip personažui, ir per tą pačią Laisvės alėją – kaip Mikimauzui, ir autobusu važiuoti kaip Elzai – visko yra buvę. Tuomet tekdavo „išsitrinti“ gėdos jausmą – būdavo vienodai, ką galvoja aplinkiniai.
Iš tiesų dažnai tokioje situacijoje žmonės šypsosi, kalbina. O galų gale, man artimųjų nuomonė yra svarbiausia.
Anksčiau per ilgai kreipiau dėmesį į tai, ką žmonės apie mane sako ir kaip sako. Džiugu, kad išmokau to nepaisyti, atsirinkti, ko klausyti.
Nes visgi aš pati geriausiai žinau, kas aš tokia, ką aš darau ir kaip aš darau. Aš galiu būti labai savikritiška.
Pasiimti maksimumą
– Įstojusi į VDU, pasijutai savose rogėse?
– Labai greitai pasijutau savose rogėse. Tai buvo Dievo planas. Man būtinai reikėjo palaukti – būtent to kurso, būtent to laiko studijuoti.
Nors aišku „įkritom“ tada visi į kovidą, buvo liūdna, kad beveik 1,5 metų nebuvo normalių paskaitų.
Bet kokia ten atmosfera, kokia ten laisvė, kokie dėstytojai, kokie kolegos… Tai buvo visiška priešingybė tam, ką buvau patyrusi Vilniuje. Tai buvo nuostabu, man tai labai patiko, buvo puiki patirtis.
Esu ne vienam žmogui taip papasakojus, kad jie įstojo į kūrybines industrijas, tikiuosi, kad tiems žmonėms taip pat sekasi gerai.
Bet aš manau, kad nuo tavęs priklauso – ką norėsi pasiimti, tą ir pasiimsi. Aš pasiėmiau maksimumą.
Buvo labai gera būti tarp kūrybiškų žmonių. Pagaliau radau vietą, kur buvo normalu galvoti taip, kaip aš galvoju. Tiek visko patyriau gero.
Kai pasakau VDU, nuo mano veido nedingsta šypsena, nes tai yra vieta, į kurią aš galbūt dar sugrįšiu. Praėjusiais metais gavau VDU socialinių mokslų bakalauro diplomą.
– Kokių patirčių įgijai studijų metu?
– Gal ir keista, bet studijų metu aš nėjau į jokias studentų organizacijas, nors žiūrint į tai ką veikiau mokykloje, man tai būtų, kaip savaime suprantama.
Pradėjau lankyti Solo Latino šokius, kurie, supratau, yra mano meilė, prie kurios tikiuosi sugrįžti.
Ir kas dar labai smagu – besimokydama kūrybinių industrijų, aš pabaigiau Verslumo akademiją. Tai buvo pusantrų metų kursai. Pirmą pusmetį man taip gerai sekėsi, kad, kaip paskatinimą, netgi laimėjau kelionę į Kiprą.
Mokiausi marketingo, vadybos, koordinavimo ir kūrybinio mąstymo, problemų sprendimo, idėjų ir pan. Mes pusmetį bendraudavome su įmone, turėdami išspręsti jų pateiktą problemą. Pavyzdžiui, įmonė nori gauti praktikantų. Ir mes pagal tam tikras metodikas susitikdavom su mentoriais, galvodavome, būdavo stovyklos, mokėmės technikų ir pan. Tai buvo ir verslo, ir kūrybiškumo dalykai.
Susitikdavom mokytis kiekvienas sau, o paskui būdavo kur susitinkam iš skirtingų fakultetų, būdami skirtingo amžiaus ir sprendžiam visi vieną problemą ir būnam komandoje. Buvo labai smagu ir vertinga.
Kinas
– Ką dar atradai studijų metais?
– Atvėriau savo kino galimybes. Čia yra dar viena mano meilė, kuriai anksčiau ar vėliau ateis savas laikas.
Mano bakalauro dėstytojas pasiūlydavo mums studentams įvairiausias praktikas, galimybės – kas nori kūrybiškai pasireikšti, tarkim, fotografijoje ar kokioje kitoje srityje.
Vienas prodiuseris, scenarijų rašytojas savo serialui ieškojo savanorių praktikantų. Į susitikimą sugužėjo pilna salė studentų, bet kai visi paklausė, ką reikės dirbti ir kiek laiko tam skirti, likau aš viena. Buvau ta, kuri nori ir kuri darys.
Tris mėnesius darbavausi beveik kasdien. Atlikau begales skirtingų užduočių, per šią patirtį daug išmokau, nes buvau serialo vykdančiojo prodiuserio dešinioji ranka.
Greitai atsirado filmas „Drugelio širdis“, kuris buvo kurtas mūsų krašte. Pamačiau afišą, kad filmavimo masuotei ieško vaikų. Pirmą kartą išdrįsau parašyti motyvacinį laišką, kad mane paimtų, o aš darysiu tai, ką reikia, galiu būti naudinga ten ir ten. Bijojau, kad niekas neatrašys į mano laišką, o taip norėjau prisidėti. Už 15 minučių gavau atsakymą, kad jiems manęs reikia, ir nurodė, kokia yra pirma mano užduotis. Sėdėjau, skambinau, rašiau, ir klaidų dariau, ir mokiausi iš to.
Besimokydama universitete tapau „Kino pavasario“ savanorė. Po kelerių metų savanorystės gavau kvietimą ateiti pas juos dirbti. Taigi pavasarį dar dirbu su „Kino pavasariu“. Festivalyje dirbu Kauno savanorių koordinatorės pareigose – kiekvienais metais turiu po būrį savanorių, kuriuos „valdau, dėlioju“ ir pan. Kiek praktikos, kiek nuostabių dalykų.
Tuomet, prieš karantiną, dar važinėjau į Vilnių pas vieną prodiuserį praktikuotis serialo „Medikai paramedikai“ filmavimo pamainose. Buvo scena, kai darželyje filmuojami vaikai, čia pravertė mano animatorės praktika. Puikiai pavyko suvaldyti vaikus ir per trumpą laiką padėti komandai nufilmuoti vaikų reakcijas. Po šios patirties pajutau, kad mano svajonė – būti glaudžiai su kinu.
– Iš kur tiek jėgų ir energijos? O miegui ar pakakdavo laiko?
– Būdavo visaip. Pati nežinau, iš kur tiek turiu energijos, ir mano giminėj nelabai supranta, iš kur aš tokia, nes tokių „besitaškančių“ į visas puses nėra. Bet čia tikriausiai tėvams reikia sakyti ačiū, nes jiems visą laiką reikėjo mane prilaikyti, kad nebėgčiau tiek visur.
Josvainiai
– O kaip atsidūrei Josvainių kultūros centre?
– Praktiškai aš ant kultūros centro laiptų užaugau. Direktorė buvo mano kaimynė. Ji buvo mano teatro vadovė, aš pas ją vaidinau, pradėjau renginius vesti.
Taip išėjo natūraliai, kad Josvainių kultūros centre liko laisva vieta į pensiją išėjus vienai darbuotojai. Man pasiūlė geras sąlygas, su perspektyva, o dabar mato mano rezultatą, man pačiai svarbiausia, kad tai, ką darau, yra vertinama ir palaikoma. Nėra taip, kad man būtų sakoma tu jauna, tu nesupranti…
Mane šis darbas tenkina, nes jame yra laisvės pajautimas. Nes žinau, kaip kūrybiškumas kartais yra įspraudžiamas į rėmus. Bet mes neturime dirbti vien tradicinės „dėžutės“ ribose.
Karininko priesaika
– Kaip tavo gyvenime atsirado kariuomenė?
– Tai dar viena neeilinė patirtis, kurią tikrai labai rekomenduoju visiems, kurie tikrai norėtų pabandyti ir suprasti, kaip veikia mūsų valstybės gynyba. Aš ten ėjau todėl, kad norėjau atiduoti duoklę Tėvynei. Ne tik dėl to, kad čia vaikinai buvo gražiomis uniformomis, bet ir dėl to, kad norėjau pati pamėginti ir suprasti, kaip ten kas vyksta.
Ir mano pirma ir vienintelė tatuiruotė yra Lietuvos kontūrai širdies pusėje su tautine vėliava ant Josvainių. Man atrodė, kad turi duoti Tėvynei kažką, nes Tėvynė tau davė. Todėl ši tarnyba man atrodė labai logiškas sprendimas.
Liepos 22 d. daviau karininko priesaiką. Trejus metus mokiausi Jaunesniųjų karininkų vadų mokymų programoje, sėkmingai ją baigiau, apsigyniau kvalifikacinį egzaminą ir užtarnavau Lietuvos kariuomenės leitenanto laipsnį bei būrio vado kvalifikaciją. Ceremonijoje prie Krašto apsaugos ministerijos, leitenanto laipsnį žyminčią žvaigždę man įteikė Krašto apsaugos ministras dr. Arvydas Anušauskas.
Šventinėje rikiuotėje Kaune prie Vyčio Divizijos generolo S. Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos vado pulkininko R. Dumbliausko buvau įvertinta už 3 metų iniciatyvas, pilietiškumą, pavyzdingumą, aukštą moralę ir man buvo įteikta paskatinimo dovana – kariškas peilis!
– Bet iki to galbūt tau teko nueiti nelengvą kelią?
– Iš tiesų, iki to reikėjo labai nelengvą kelią nueiti. Apie tai daug kalbu socialiniuose tinkluose, ypač Instagrame.
Kariuomenėje merginos visgi yra merginos. Tu daryk, sakyk, ką nori, bet tu turi įrodyti, kad tu lygiai taip pat, kaip ir vyrai esi motyvuota atlikti užduotis.
Man asmeniškai nedaug laiko prireikė, kad vadai, instruktoriai pamatytų, jog aš ne šiaip čia esu, bet esu dėl to, kad pati to noriu ir man tai rūpi. Todėl džiaugiuosi, kad visos iniciatyvos buvo įvertintos.
Nors iš vyrų pusės, kurių buvo 80 proc., buvo ir tokių nuomonių: „Ką tu čia Adomaityte, vaidini?“ arba „Va atėjo damutė, reikės jai nešti kuprinę“…
Bet savo iniciatyvomis įrodžiau, kad ateinu išmokti, padėti kolegoms.
Neslėpsiu, kad kuprinė su visa ekipuote kartais svėrė tiek, jog be pagalbos nuo žemės buvo sunku atsistoti. Bet stipri buvau, kai reikėjo ryšininke būti, kai reikėjo vadui įsakymą padėti rašyti, jį skelbti, sugalvoti kažką ar pačiai vadovauti skyriui, būriui.
Mes visi turim savo vietą kariuomenėje, tik reikia norėti ją turėti.
Šiuose kursuose sutikau labai daug nuostabių žmonių, įgijau netgi draugų, kurie, tikiuosi, ilgam išliks mano gyvenime. Tai buvo žmonės, kurie mane matė visokiose situacijose, ir kuriuos aš mačiau visokius.
Manau, kad nėra tikresnio filtro, patikrinti žmones, negu kariuomenės patirtys, nes mes matėm vieni kitus, kai buvo šalta, kai dantimis kalenom, kai buvo karšta, kai galva skaudėjo, kai valgyt norėjosi, kai tau viskas buvo pritrinta…
„Gyventi, kad senatvėje nebūtų gėda“
– O kas toliau?
– Pirma – tai pergalė man asmeniškai. Galvojau, kad man nepavyks, neištempsiu. Pačiai save reikėjo išsitestuoti, pamatyti, kad sugebėčiau tai padaryti. Tėvynei atiduotas mano laikas ir pastangos. Savo pasirinkimus, susijusius su kariuomene, kol kas atidedu į šalį, vėlesniam laikui.
O dabar, dirbdama Josvainių kultūros centre ir retsykiais animatore, esu laiminga, noriu kai kuriuos tikslus dar pasiekti, o kai juos pasieksiu, jausiu, kad juos išaugau, kelsiu sau naujus iššūkius.
– Atšventus 25-erių metų gimtadienį ką sau pasižadėjai?..
– Toliau gyventi taip, kad senatvėje nebūtų gėda.
Anksčiau spraudžiau save į rėmus, ką privalau daryti, o dabar tiesiog sakau: „Adomaityte, būk ir žiūrėk, kaip tau einasi, leisk sau svajoti, leisk klysti, leisk mokytis, leisk galų gale sau pailsėti…“
