aA
Ką daryti, jei vaikas šaukdamas krenta ant grindų parduotuvėje ar reikalauja naujo telefono? Kodėl negalima leisti mesti būrelio vos tik pradėjus jį lankyti? Kodėl vaikui reikia nubrėžti ribas ir mokėti pasakyti „ne“? Kodėl tėvai neturi būti vaikui draugais? Edukologė, privačių darželių ir mokyklų steigėja, keturių vaikų mama Austėja Landsbergienė apie tėvystę, pozityvią discipliną, ugdymą gali kalbėti labai daug. O mums, auginantiems vaikus, kyla milijonai klausimų. Laidoje „Netobulos“ Jurga Varanavičius klausė, kaip užauginti atsakingą ir pagarbų žmogų.

– Ko gero, daugelis mūsų, auginančių vaikus, susiduriame su klausimu – kaip iš didelės meilės neužauginti egoisto? Juk norisi vaikui duoti, kas geriausia, nusileidžiame, kai prašo naujų daiktų ar pramogų. Kada tai jau tampa problema?

– Čia vienas dažniausių klausimų iš tėvų, pažįstamų, draugių, ką daryti, kaip pajusti tą ribą? Kaip jūs ir sakote, vaikas nepaprastai brangus, nepaprastai mylimas ir, atrodo, negi gaila, ypač jeigu galiu ir laiko, ir finansų prasme, suteikti, ko jis nori – kam man tos vaiko ašaros, pykčio priepuolis. Bet reikia nepamiršti, kad vaikai geriausiai mus pažįsta ir žino visus mūsų „mygtukus“. Jų toks darbas. Vaikai nuo pat pirmosios gyvenimo akimirkos stebi mus, jei vaikas dar nekalba, jis stebi mūsų veido išraišką, skaito mūsų kūno kalbą. Dėl to mūsų vaikai mus pažįsta taip gerai, kaip niekas kitas ir jie puikiai žino, ką pasakius, mes apsidžiaugsime, susigraudinsime ar supyksime. Sunku patarti, nes vienos ribos – kada yra puiku, o kada jau ne – nėra. Kiekvienas vaikas yra labai skirtingas ir mes, socialios būtybės, turime pajusti, kada mes vaiką galime palepinti (ne lepinti, o palepinti), o kada jau reikia braukti brūkšnį, kada mums reikia švelniai pasakyti, o kada – griežčiau. Iš esmės, turbūt pagrindinis kriterijus yra tai, kad santykiai turi būti grįsti pagarba, ir jeigu vaikas elgiasi nepagarbiai su tėvais, su kitais bendraamžiais arba suaugusiais žmonėmis, tai turbūt riba jau buvo peržengta, nes vaikas jaučiasi galįs ir turintis teisę elgtis nepagarbiai su jį supančiais žmonėmis.

– Gal turite patarimą, kas yra tas sveikas davimas? Ar naujas pirkinys turėtų būti apdovanojimas už tam tikrą vaiko elgesį ar atliktus darbus?

– Vienas iš būdų – nuo pat ankstyvosios vaikystės su vaiku kalbėti apie jo norus ir poreikius, klausti, ar tu nori, ar tau to reikia. Ar tau REIKIA batų, ar tu tiesiog nori dar vienos poros batų, ar tau REIKIA kuprinės, nes gal iš tiesų jo senoji kuprinė yra suplyšusi, nebetinkama, ar vaikas NORI naujos kuprinės, nes dabar visi į klasę atėjo su populiaraus animacinio herojaus kuprinėmis. Norai yra gimtadienio, tarkim, pirmosios Komunijos, kitų švenčių. Jei vaikui ne reikia, o jis nori daikto, galima tiesiog pavėlinti jo gavimą. Pavyzdžiui, sakau: „tu dabar turi kuprinę, bet spalio mėnesį yra tavo gimtadienis, jeigu tikrai labai jos nori, gali paprašyti naujos kuprinės savo gimtadieniui“. Ir dažnai vaikai nebenori tos kuprinės, nes noras nėra labai jau didelis.

Taip labai gerai iškristalizuoja, ar tai yra „noriu“, ar tai yra „reikia“. Mano tėtis, tikras žemaitis, sakydavo: „jei panorėsi, panorėsi ir praeis, tai taip ir turėjo būti, o jei panorėsi, panorėsi ir nepraeis, tada sėsim kalbėtis“. Tai irgi yra būdas patikrinti vaiko norą, nes vaikai kartais sako – noriu lankyti baletą, nueina į vieną užsiėmimą, o ten gal mokytojos tonas buvo griežtesnis, gal dar kas nors, ir jau nebenori lankyti. Tada su vaiku kalbi, kad tai buvo nemaloni patirtis, bet tu negali būrelio kaitalioti kas savaitę, nes patinka tau ar ne, ankščiausiai sužinosi po kelių mėnesių. Jei leisime vaikui mesti iš karto, jis išmoks labai ydingo dalyko: mesti darbą, kai tik susiduria su sunkumais. Vėliau bus sunku, kai prasidės pažymiai, norės kur nors įstoti, dirbti. Net pačiame nuostabiausiame pasaulio darbe yra užduočių, kurios nėra nei smagios, nei malonios.

– Gerai, jei vaikas yra tokio amžiaus, kai jau supranta, kad reikės palaukti, galima su juo susitarti. O ką daryti tėvams tokioje situacijoje, kai vaikas rėkdamas krenta ant grindų parduotuvėje?

– Priklauso nuo vaiko amžiaus. Jeigu mes kalbame apie ikimokyklinio amžiaus vaiką t. y. 4-5 metų amžiaus, tai yra visiškai normalus elgesys, taip vaikas bando ribas. Jeigu jau priešmokyklinukas taip elgiasi, tai peržengia ribas. Patarimas būtų – jokiu būdu nepasiduoti. Ir aš žinau tą jausmą, ir man norisi prie tų tėvų prieiti ir sakyti: „jūs tik kvėpuokite, jūsų vaikelis, atrodo, 3-4 metų ir tai yra normalu, tiesiog išlaukite, arba pakelkite vaiką ir išsineškite jį į kitą erdvę, kur ir jūs geriau jausitės, ir vaikas galės nurimti“. Su vaiku nereikėtų važiuoti į parduotuvę, jei jis yra alkanas, pavargęs. Blogiausia, ką galime padaryti, kai vaikas nori ledinuko, o mes pasakome, kad šiandien jo nepirksime, tuomet vaikas krenta ant grindų ir mes paduodame ledinuką. Kitą kartą jis tikrai šauks ilgiau, nes žinos, kad jei šauki, gauni ledinuką. Mūsų tikslas turėtų būti sukaupti kantrybės likučius ir nepulti pirkti to daikto, dėl kurio vaikas krito ant grindų. Geriausia palaukti, kol vaikas nusiramins, tada atsitūpti ir pasakyti: „Aš žinau ir matau, kad tu supykai ir yra normalu pykti, tiesiog mes šiandien nepirksime to daikto, tad eime namo“.

– O ką daryti su ūgtelėjusiu vaiku, gal net į paauglystę įžengusiu?

– Kai vaikas vyresnis, mes jau kalbame apie susiformavusį jo vertybinį stuburą. Kai toks vaikas pabando ribas, jau turėtume su juo sėsti pokalbiui. Su tokiu vaiku galime kalbėti ir apie šeimos finansus, paaiškinti, kodėl negalime įsigyti daikto. Mes dažnai galvojame, kad vaikui nepasakodami apie savo šeimos situacija, tarsi apsaugome vaiką, bet ta nežinia vaikui yra daug sudėtingesnė. Vaikas, kuris tikrai labai nori, gali rasti būdų susitaupyti pinigėlių ir pasikeisti „meškafoną“ į išmanųjį telefoną.

– Kaip jūs vertinate situacijas kavinėse, kai vardan šventos ramybės tėvai vaikams įduoda planšetes, telefonus? Koks yra optimalus laikas vaikui žaisti telefone?

– Ganėtinai liūdna, nes mes turėtume skatinti vaikus užsiimti veiklų įvairove, neįkristi į vieną veiklą. Aišku, išmanusis yra labai patrauklus ir patys suaugusieji tai žino, lygiai taip pat yra „įkritę“ į telefonus kaip ir vaikai. Taigi, pirmiausia, mes patys turėtume pažiūrėti į save, kiek laiko praleidžiame telefone. Kaip jau sakiau, vaikai mus stebi ir mokosi. Amerikos pediatrų asociacija nerekomenduoja vaikams iki 2 metų visiškai to vadinamo ekrano laiko, nuo 2 metų iki 4 metų – neviršyti pusvalandžio per dieną, o jau pradėjusiems lankyti mokyklą, neviršyti valandos. Kai sakau ekrano laikas, į jį įeina ir televizorius, ir kompiuteris, ir telefonas.

– Ir jums pavyko savo vaikus auginti pagal šitą principą?

– Mes labai ilgai neturėjome televizijos, turėjome televizorių, bet žiūrėdavome tik savaitgaliais ir tik truputį. Mums dar pasisekė, nes vyresnieji augo, kai technologijos dar nebuvo taip plačiai paplitusios, bet šeimoje sistemiškai ir sąmoningai kalbamės apie jų naudojimą su vaikais. Kol kas neturime pakankamai ilgą laiką trukusių mokslinių tyrimų, kad galėtume daryti rimtas mokslines išvadas apie žalą. Turime tik indikacijas, kad tai turi poveikį, kaip ir kitos narkotinės medžiagos, kad yra įpratimas ir labai sunku šio įpročio atsisakyti.

– Kokios rizikos, kai tėvai nemoka ar nenori vaikui pasakyti „ne“? Kaip tai keičia santykius šeimoje?

– Visų pirma, mes iškreipiame tėvystės sąvoką, tarsi vaikai tampa labiau draugais, o ne vaikais, o mes labiau draugais, o ne tėvais. Vaikai turi savo draugus, bendraamžius draugus. Reikia suprasti, kad mes netraumuojame vaiko būdami tėvais, kaip tik mes vaikui brėžiame ribas, o visi moksliniai tyrimai rodo, kad ribos suteikia vaikui aiškumą ir saugumą. Dabar vis daugiau vaikų patiria nerimą ir, tai jau yra įrodyta, kad viena iš priežasčių yra ta, kad tėvai nebeturi aiškių taisyklių, nebebrėžia aiškių ribų, nebesako žodžio „ne“. Kai vaikai yra neaiškioje aplinkoje, nežino, kur yra ribos, ta aplinka jiems yra bauginanti, o ne įgalinanti. Struktūros nebuvimas yra ne meilės išraiška, o meškos paslauga vaikui.

– Kodėl mes, suaugusieji, taip elgiamės? Ar dėl to, kad be proto mylime savo vaikus, ar dėl to, kad greitai patenkinus vaiko norus, patys galime ramiau ir patogiau gyventi?

– Ir viena, ir kita. Mes tikrai labai mylime savo vaikus. Ankščiau šeimos turėdavo ir 7, ir 10 vaikų, paaugę vaikai turėdavo būti savarankiškesni, vienas kitam padėti. Dabar, kai vaikelių yra vienas du, daugiausia keturi, tai jie gauna be galo daug dėmesio, meilės. Mums sunku atsitraukti, nes vaiko gyvenimas tiek persipina su mūsų, kad mamos net sako: „Mes jau išmokome sėdėti ant puoduko“, „mes važiuojame į baletą“, o ne „aš“ nuvešiu savo dukrą į baletą. Taigi, net mūsų retorika pasikeitė, mes tarsi tapome vieniu su vaiku, o ne tiesiog gyvenantys drauge, mylintis vienas kitą, du atskiri žmonės.

Kita vertus, mes labai skubame, todėl daug greičiau yra ne kalbėtis su vaiku, kaip svarbu paragauti, tai, ko jis nemėgsta, o iš karto paduoti, tai, ką jis mėgsta. Aišku, kai vaikui neplečiame ribų ir nesiūlome pabandyti įvairesnio maisto, veiklos, patirčių, jis vis labiau apsiriboja tuo, kas jam patinka ir kas jam yra malonu. Pavyzdžiui, vaikai valgo vis daugiau trinto maisto ir tam yra kelios priežastys.

Pirma, tėvai bijo, kad jie užsprings. Bet kai vaikas jau turi dantukų ir gali kąsti, jis gali valgyti maistą, kurį reikia kramtyti. Jis dar tik mokosi kramtyti, natūralu, kad užspringsta, todėl šalia ir turi būti suaugęs, kad padėtų. Bet tėvai taip bijo, kad vaikas užsprings, taigi, jie trina maistą, net tada, kai vaikai gali puikiai valgyti. Aišku, ilgainiui vaikas nebenori kramtyti, jam jau yra net sunku, žandikaulis skauda, nes jis yra netreniruotas. Šiais laikais vaikams žymiai dažniau reikia logopedų, nes kalbos padargai yra silpnesni. Susidaro užburtas ratas, iš norėjimo apsaugoti vaiką, mes vėl darome vaikui meškos paslaugą.

– Koks būtų jūsų esminis pastebėjimas apie šiuolaikinį vaikų auklėjimą ar pagrindinis patarimas tėvams?

– Šiandien tėvai jaučia daug kaltės jausmo, mes labai bijome traumuoti savo vaikus, bet traumuoja vaikus tik fizinis ir emocinis smurtas, o auklėjimas tikrai vaikų netraumuoja. Tiesiog kviečiu drąsiau auklėti savo vaikus, nebijoti pasakyti „ne“, nebijoti taisyklių, brėžti ribų. Tai tikrai nėra priešprieša meilei, kaip tik partnerystėje su meile auklėdami savo vaikus mes jiems dovanojame didžiausią gyvenimo dovaną.


Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(64 žmonės įvertino)
4.3594

„Lauros kultas“: kodėl poeto mūzą po mirties garbino net karaliai (14)

Viduramžių epocha - daugiasluoksnė. Taip, joje klestėjo žudynės, prietarai ir socialinė...

Raminta Stanaitytė-Česnulienė: po 40-mečio pokyčių gyvenime buvo daug, bet svarbiausias – galvoje (14)

Raminta Stanaitytė-Česnulienė iš tų moterų, kurios veiklas skaičiuojant norisi klausti: ir...

Dviem dydžiais sulieknėjusi Agnė Grigaliūnienė: mes dažnai gyvename neigime, kad ir savo stambumo (64)

Renginių agentūros bendraturtė, laidų vedėja, aktyvi visuomenininkė Agnė Grigaliūnienė...

Lietuvės karjera leido bendrauti su pasaulinėmis garsenybėmis: nesusipratimas su Beyonce įsiminė visam gyvenimui (79)

Elonos Čepulytės išskirtinių skrydžių oro palydovės karjera JAV truko 15 metų – iki jos...

Lietuvės karjeros pavydėtų daugelis: skrydžiai su aukso magnatais, arabų princais ir Holivudo žvaigždėmis (127)

Paskutiniai jos klientai buvo Whoopi Goldberg ir Eltonas Johnas. Kitų pavardžių sąrašas taip...

Top naujienos

Prostitucijoje išnaudotų lietuvių istorijos sukrėtė net visko mačiusią pareigūnę iš Švedijos: viena jų tapo filmu (101)

Net praėjus daugiau nei dešimtmečiui prostitucijoje išnaudotų lietuvaičių istorijos yra...

Ilgiausia apgultis istorijoje: du dešimtmečius siaubo iškentę miestelėnai maro protrūkio laukė kaip išganymo (2)

Osmanų imperijos karo su Venecijos respublika metu Kandijos miestas (dabar – Heraklionas ,...

Aukštaitijos sostinė stoja? Darbdaviai jau skaičiuoja susitraukusius pelnus ir pereina į taupymo režimą (151)

Lietuvos ūkio variklis sukasi visu pajėgumu. Pastaraisiais metais augusi ekonomika išjudino ir...

Apklausos: „Įstatymas ir teisingumas“ laimėjo rinkimus Lenkijoje (41)

Valdančioji dešiniųjų pažiūrų partija „ Įstatymas ir teisingumas “ sekmadienį laimėjo...

Po skyrybų dramos – atviras Andriaus Šedžiaus interviu apie vaikus: apie tai vėliau teks papasakoti ir mažyliui (62)

Neseniai skyrybas išgyvenęs verslininkas Andrius Šedžius dabar visą savo dėmesį sakosi...

Sunkiai sergančios aktorės Anastasijos Zavorotniuk dukra pasidalijo jautria žinute (46)

Šeštadienį, spalio 12-ąją, sunkiai serganti aktorė Anastasija Zavorotniuk kartu suvyru Piotru...

Mirotičiaus šou laimėjo „Barcelonai“ trilerį prieš „Valencia“, Kulboka padėjo nugalėti „Baskonia“ (1)

Nikola Mirotičius surengė fenomenalų pasirodymą bei vienas ant savo pečių ištempė...

Metusi mokytojos darbą emigravo į Norvegiją: griauna stereotipus apie fabrikuose žuvį dorojančius tautiečius (150)

Pedagogės Laimutės Skiudulės vardą, be abejo, žino kone kiekviena Stavangerio ( Norvegija )...

Kokią klaidą lengva padaryti ruošiant avietes žiemai – profesionalo komentaras kaip avietes apsaugoti nuo šalnų (1)

Gediminas Cijūnaitis , gediminosodai.lt savininkas, dalinasi patirtimi, kaip elgtis su avietėmis,...

Ant bangos: Rapšys iškovojo dar vieną auksą Berlyne (47)

Įspūdingą formą šį sezoną demonstruojantis Danas Rapšys iškovojo dar vieną aukso medalį...