aA
Prancūzijos istorija kupina intriguojančių paslapčių, kurių dauguma vis dar nėra atskleistos. Bet įspūdingiausios tarp jų užgimė karaliaus Liudviko XIV dvare, kur brendo sąmokslai, intrigos bei klestėjo didikų savivalė. Kitaip tariant, gyvenimas XVII a. vid. Luvro rūmuose nestokojo kvapą gniaužiančių pavojų.
Paslaptingoji Moreto vienuolyno kalinė

Ir visgi tai buvo aistrų bei vilionių laikai. Tad ne veltui karalius Saulė meilės meną vertino kaip garbingą užsiėmimą, o jo favoritės laikytos „paliestomis Dievo malonės.“ Tiesa, lengvabūdiškas elgesys turėjo ir neigiamą pusę. Istorikų duomenimis, nesantuokinių vaikų gimstamumas šio valdovo dvare buvo milžiniškas. Nors tik mažai jų daliai nusišypsodavo laimė mėgautis prabanga.

Jei istorija apie žmogų su geležine kauke yra virtusi romanų bei kino filmų tema, tai „Moreto maurės“ pasakojimas žinomas nepalyginamai menkiau. Iki šiol apstu hipotezių apie juodaodę merginą nuo jaunumės uždarytą atokiame šalies vienuolyne. Kokia jos kilmė? Kas buvo jos tėvai? Ir kodėl ją taip dažnai lankė aukštuomenė? Visa tai rūpėjo dar amžininkams, kol, laikui bėgant, istorija virto tikru detektyvu. O šio gijas istoriniame romane „Moreto maurė - mėlyno kraujo vienuolė“ (La Mauresse de Moret - La religieuse au sang bleu, 2012) užsimojo išnarplioti žurnalistas Serge Bilé.

Visos problemos dėl šokolado

Dar nei viena Prancūzijos karalienė nebuvo taip liaupsinama kaip Liudviko XIV žmona Marija Teresė. Užaugusi Eskorialio dvare, ji buvo smulki, drovi, smaguriauti linkusi mergaičiukė, kuri, apsigyvenusi Luvre, suteikė jam tam tikros ispaniškos rimties. Jaunosios karalienės apartamentai buvo sklidini madridiškos dvasios.

Juose kvepėjo šokoladu, česnakais, sukiojosi ispanės freilinos, neūžaugos bei miniatiūriniai šunyčiai. O kur dar visus stebinantis religingumas. Nepaisant to, prancūzų aukštuomenė žavėjosi karališkos poros nuoširdžia meile. Pirmaisiais vedybinio gyvenimo metais Liudvikas XIV buvo ištikimas žmonai ir liepdavo tarnams bet kurioje pilyje judviejų kambarius visada įrengti greta. Tad nenuostabu, jog iškart po vestuvių Marija Teresė pagimdė karalystei ilgai lauktą dofiną Liudviką.

O dar po dvejų metų gimė duktė (mirė kūdikystėje). Tačiau 1664 m. lapkričio 16 d. svajinga idilė staiga apvirto aukštyn kojom.

Tądien karalienė ruošėsi gimdyti trečiąjį kartą, todėl miegamasis ūžė nuo smalsių dvariškių balsų. Šiandien atrodo žiauru stebėti pusnuogę, agonijos draskomą moterį, bet XVII a. tai buvo įprasta rūmų etiketo dalis.

Kiekviena karališko kraujo dama turėjo gimdyti viešai, nes baimintasi, kad naujagimiai bus sukeisti, pvz., mergaitė pakeista berniuku ar luošas berniukas - sveiku.

Taigi karalienės kambaryje, tiesiogine to žodžio prasme, nebuvo laisvos vietos. Marijos Teresės gimdymą prižiūrėjo gydytojas Šarlis Fransua Félix, o maldas skaitė Gordo abatas. Kunigaikštienė Ana Mari de Montpensier rašo, jog gimdymas buvęs ilgas ir sudėtingas, o mažoji princesė Marija Ana gimė tik vėlai naktį. Tačiau džiugi naujiena beregint virto skandalu!

Išvydęs naujagimį abatas sutriko, kas ypač suaudrino minią. Didikai stumdėsi, šnabždėjosi ir veržėsi arčiau lovos. Kūdikį parodžius susirinkusiems, patalpoje įsivyravo mirtina tyla, kurią nutraukė šaižus Kondė princo juokas: „Dieve mano, bet jis juodas! Argi neatrodo kaip mažas mauras?“

Atskubėjęs karalius pareikalavo paaiškinimų. Vyriausioji karalienės freilina iškėlė versiją, kad tai nulėmė ponios potraukis šokoladui, kuris esą padengė vidurius storu sluoksniu ir šitaip „nudažė“ kūdikio odą.

Beje, šokolado žalą 1671 m. laiške nėščiai dukrai mini ir markizė de Sévigné. Anot jos, markizė de Coetlogon, laukdamasi kūdikio, piknaudžiaudavo karštu šokoladu, todėl pagimdė „juodą, kaip velnias berniuką.“

Vis dėlto Liudvikas XIV tuo netikėjo ir kreipėsi į gydytoją. Apsukrusis Š. F. Félix ištaikęs progą atskleidė rūmuose sklandžiusius gandus apie šiltus karalienės jausmus juodaodžiui neūžaugai Nabo. Tai buvo mylimiausias Marijos Teresės liliputas, kurį iš Dahomėjos karalystės (Vakarų Afrika) prieš kelis metus atvežė admirolas Fransua de Vendome.

Tuo metu vyravo įsitikinimas, kad juodaodžiui užtenka tik žvilgtelti į nėščią baltaodę moterį ir vaikas gims juodaodis. Tai išgirdęs karalius skeptiškai vyptelėjo: „Žvilgsnis, hm! Atrodo, jis puikiai įsiskverbė!“

Vienaip ar kitaip, nuo tos dienos, neūžaugos Nabo rūmuose niekas daugiau neregėjo. Aišku, gandai nenurimo, taigi pirmasis karaliaus gydytojas Gi Krescentas Fagonas pamėgino viską užglaistyti racionaliais argumentais. Jis teigė, jog gimdymas buvęs itin skausmingas, karalienė vos nemirė, todėl kūdikis, dėl oro trūkumo, gimė tamsios spalvos; tiesa, ne juodos, o veikiau purpurinės. Be to, matomumą dar apsunkino prieblanda ir rūkstančios žvakės, tad daugelis negebėjo atskirti spalvų. Deja, tiek šurmulio sukėlusi princesė po mėnesio mirė. Ir būtent tada istorijoje apsireiškė naujas veikėjas.

Karaliaus išlaikoma paslaptinga vienuolė

Karalienei 1683 m. mirus, skandalas jau buvo apmalšęs, tačiau netikėtai atokiame Moret-sur-Loing (netoli Fontenblo) benediktinių vienuolyne atsirado tariamai karališko kraujo tamsiaodė mergina, turinti identišką vardą velionei monarchei.

Įdomu, kad seserį Luizą Mariją Teresę dažnai lankydavo karališkoji šeima. Taigi kas buvo ši paslaptinga vienuolė? Apie merginos vaikystę informacijos stinga. Pasak S. Bilé, ji augo kaime prižiūrima Aleksandro Bontemps, karaliaus valet de chambre, žmonos Klodos. „Luiza Marija Teresė buvo auklėjama kunigo, kuris, prieš patikėdamas vienuolynui, išmokė mergaitę skaityti bei melstis. Nors, kita vertus, akcentuojama, kad maurė visą gyvenimą praleido Morete.“

Negana to, 1695 m. spalio 16 d. archyviniai įrašai skelbia, kad iš valstybės iždo Liudvikas XIV paskyrė 300 livrų kasmetinei rentai vienuolės išlaikymui. Tad didikai vėlei sujudo.

„Moreto maurė“ sulaukdavo išties garbingų svečių, kurie memuaruose nepamiršdavo pasidalinti įspūdžiais. Antai, prancūzų diplomatas Liudvikas de Rubrua de Sent-Simonas 1697 m. rašė: „Vienuolyne gyvena nuo visų akių slepiama maurė, kurią karalius nepaprastai rūpinasi; jis suteikė merginai visko, ko tik ši geidė, net įvairių rūšių saldumynų.“

Be to, pažymėta, kad vienuolę dažnai lankė karalienė, o šiai mirus, pareigas perėmė antroji valdovo žmona ponia de Maintenon. „Taigi buvo nuspręsta, kad ji karaliaus ir karalienės duktė, kurią slėpti vertė odos spalva.“

Tuo tarpu XVIII a. pr. čia pabuvojęs filosofas Volteras stebėjosi vienuolės panašumu į Liudviką XIV. Gandus dar labiau sustiprino pačios merginos elgesys. Kartą išgirdusi, jog apylinkėse vieši dofinas, ji svečiams tarė: „Ten medžioja mano brolis.“

O 1695 m. prašusi ponios de Maintenon sukviesti į jos abito apvilkimo ceremoniją visą dvarą. Nors pastarasis faktas laikomas didikės išmone. Beje, Volteras pateikia ir visuomenėje paplitusį anekdotą. Pasakojama, kaip ponia de Maintenon atvykusi vienuolynan įdiegti maurei kuklumo bei užginčyti gandus apie karališką kilmę. Tačiau mergina atkirtusi: „Ponia, vargas, kurį patyrė jūsų kilmės dama, specialiai ateidama čia pranešti, kad nesu karaliaus duktė, mane tik įtikina, kad ja esu.“ Taip, pasėta sėkla antrajai „Moreto maurės“ tapatybės versijai.

Prancūzų istoriko Louis Hastier knygoje „Praėjusių laikų mįslės“ (Énigmes du temps passé, 1944) rašoma, jog nuo karaliaus Henriko IV laikų dvare nuolat gyvendavo juodaodžiai. Be to, Liudvikas XIII įsigijo mažametę juodaodę mergaitę vaidinti rūmų teatre „laukinukę.“ Būtent ji, kai kurių istorikų nuomone, ir galėjusi patraukti būsimojo karaliaus Saulės dėmesį; Liudvikas XIV garsėjo aistra teatrui bei moterims, tad neatmestina, kad tarp jo išrinktųjų buvo ir juodaodė.

Galutinį tašką istorijoje padėjo tyrinėtojas Serge Arole, kuriam pavyko surinkti medžiagą iš Vatikano, Austrijos, Olandijos, Ispanijos bei kitų šalių archyvų. Įdomu, kad nei vienoje užsienio ambasadorių ataskaitoje nefigūruoja karalienės pagimdyta juodaodė mergaitė; kalbama tik apie silpną Marijos Teresės sveikatą. O juk kai kurios tų šalių buvo Prancūzijos priešės, troškusios apjuodinti karaliaus prestižą. Tiesa, keli diplomatai mini, jog vaikas gimė pridusęs. Taigi remiantis šiuolaikine medicina, spėjama, kad kūdikiui pasireiškė cianozė (odos ir gleivinių pamėlynavimas). Negalavimą sukelia kvėpavimo nepakankamumas, širdies ligos ir pan. Galbūt tai lėmė ankstyvą mergaitės mirtį. Bet kuo čia dėta „Moreto maurė?“

S. Arole peržiūrėta archyvinė medžiaga perša išvadą, kad vienuolė išties buvo Liudviko XIV ir aktorės atžala, gimusi 1675 m. Taigi karalienės apjuodinimas tapo dingstimi monarchui nukreipti visuomenės dėmesį nuo asmeninio meilės romano. Beje, karalius Saulė Moreto vienuolyną aplankė vos kartą, norėdamas įsitikinti nesantuokinės dukters egzistavimu.

Aišku, tai dar ne viskas! Akibrokštas, bet šaltiniai mini dvi juodaodes vienuoles, kurias nuolat išlaikė karalius. Antroji, Dorotėja gyveno Orleano uršuliečių vienuolyne. Juoba, monarchas jos taip kruopščiai neslėpė. Tai įrodo 1700 m. įvykis, kuomet Dorotėja trims mėnesiams atvežta iš Orleano į Paryžiaus vienuolyną, nes Liudvikas XIV norėjo ją pamatyti. Tad istorikai mano, jog „Moreto maurė“ galėjo būti Dorotėjos sesuo arba įseserė.

Dingę dokumentai

Šiandien išlikę trys „Moreto maurės“ portretai. Pirmąjį, 1700 m. nutapė Pjeras Gobertas, kurio duktė gyveno tame pačiame vienuolyne. Kūrinys 2014 m. rastas Meluno muziejaus palėpėje. Peržvelgus dokumentus išaiškėjo, kad 1869 m. muziejui drobę padovanojo M. Tartarin, teigęs, kad paveldėjo paveikslą iš motinos, kuri šį gavo iš senos vienuolės, maurės draugės. Antrasis portretas, nutapytas anonimo, eksponuojamas Remirmono Šarlio Friry muziejuje.

Beje, ant rėmo, užpakalinėje paveikslo pusėje, įrašas skelbia: „juodoji princesė vienuolė iš Moreto.“ Tuo tarpu trečiasis portretas iki 1779 m. kabėjo Vilechasono-Moret abatijoje, kol buvo perkeltas į senienų ir keistenybių kabinetą Šv. Genovaitės abatijoje Paryžiuje. 1924 m. Paryžiaus ir Il-de-France istorijos draugijos atlikti tyrimai rodo, kad pastelę nutapęs dailininkas, taip pat sukūręs 22 Prancūzijos karalių portretus.

Visiškai kitokia situacija liečia archyvinius dokumentus. Moreto vienuolyne neaptikta jokių maurės krikšto metrikų, o tai neįprasta benediktinių vienuolei. Tarp kitko, trečioji kilmės versija užsimena, kad mergina galėjusi būti juodaodžių poros, tarnavusios rūmuose, duktė, bet šių asmenų nėra jokiame registre.

Juoba, atrodytų keista, jei karališkoji šeima taip uoliai rūpintųsi eilinių tarnų vaiku. Dokumentai apie šią personą, taipogi dingę Senos ir Marnos archyve. O Šv. Genovaitės bibliotekoje esantis bylos aplankalas su įrašu „dokumentai susiję su Liudviko XIV dukterimi maure“ - tuščias.

Beje, XX a. ištyrus aplanką, nustatyta, kad tokios rūšies popierių naudojo tik turtingi, privatūs asmenys, o ne maži vienuolynai; be to, jame įspaustas popieriaus kūrėjo parašas bei karališka karūna. Vienaip ar kitaip, prancūzų istorikai mano, kad svarbių dokumentų vagystė buvo siekis nuslėpti maurės tapatybę ir jos galimas sąsajas su Liudviku XIV.

Šis numanomas apiplėšimas greičiausiai įvyko prieš pat revoliuciją, kuriai tokie faktai būtų tapę naudingais diskredituojant monarchiją. Žinoma, kad teroro laikotarpiu jakobinai ne tik naikino aristokratų turtą, bet kartu išniekino senųjų valdovų kapus; jų kūnus sumetė į bendrą kapą šalia Sen Deni bazilikos.

Sesuo Luiza Marija Teresė mirė 1732 m. O netrukus jos istorija pasinaudojo rašytojai, kurie, nesilaikydami faktų, kūrė mitus. Beje, šią asmenybę romane „Žmogus, kuris juokiasi“ paminėjo ir Viktoras Hugo. Taigi „Moreto maurės“ legenda išlieka viena didžiausių Prancūzijos mįslių.


Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(27 žmonės įvertino)
4.2222

Viena žiauriausių žmogžudysčių istorijoje: senovės graikų intelektualę kankino dar negirdėtais būdais (63)

Hipatiją iš Aleksandrijos, kankinę intelektualę ir tragišką heroję, žmonės visų pirma...

Lietuviškus „50 pilkų atspalvių“ rašanti buhalterė: erotika reikia mėgautis, o ne jos vengti (46)

Dienas klaipėdiškė Donata Kontenienė (31) leidžia palinkusi prie įmonės sąskaitų, o vakarais...

Psichologė Genovaitė Petronienė: ko iš tiesų reikia šių laikų žmogui, kad būtų laimingas (31)

Ją ne kartą matėme televizijos laidose, galime girdėti „Žinių radijo“ eteryje, ji yra...

Uždarė sėkmingą verslą ir nėrė į Lietuvoje dar naują sritį: man svarbu gyventi įdomų gyvenimą (23)

Orijana Mašalė yra iššūkių nebijanti profesionalė, kuri nepabūgsta išbandyti savęs naujoje...

Teofilė Moravska – didikė, gyvenusi tokį audringą gyvenimą, kad jo pabaigoje bažnyčioje atgailavo gulėdama kryžiumi (27)

„Į gretimą ložę įėjo aukšta, graži dama su labai apnuogintais baltais putniais pečiais ir...

Top naujienos

Lietuvis pavėžėjas pasidalijo įsimintiniausiomis kelionėmis: nuo išgėrusių mamyčių, merginų pasiūlymų iki studentų be drabužių (63)

„Kiekviena kelionė yra individuali ir savotiškai smagi: būna, žmonės nori pasidalinti savo...

Beprotiškiausias Pirmojo Pasaulinio karo frontas: tai, ką kariai iškentė, neturi precedento (23)

Nors purvinas ir siaubingas apkasų karas Vakarų fronte tapo bene populiariausiu Pirmojo pasaulinio...

Gidė Gruzijoje: tik atvykusiems į šalį rusams daug kas paaiškėja turistų srautas iš Lietuvos auga (348)

Šią vasarą, po dar vieno Rusijos-Gruzijos santykių paaštrėjimo buvo prognozuojama, kad Gruzijos...

Rinktinės lyderiai norėjo kitokios pergalės prieš Rusiją: turėjome laimėti 30 taškų specialiai Krepšinis.lt iš Espo (69)

Domantas Sabonis ir Marius Grigonis dviese surinko 59 naudingumo balus – tik dešimčia mažiau...

Savaitę užbaigsime gražiais, vasariškais orais (1)

Sekmadienio dieną debesų padangėje sukiosis nemažai, tačiau saulės spindulių taip pat netrūks....

Klaidos iš ritmo neišmušė: Sabonio ir Grigonio duetas nutildė Rusijos rinktinę (513)

Šeštadienio vakarą Espo „Metro“ arenoje, Suomijoje, vykusiose kontrolinėse rungtynėse savo...

Nesisklaidantis klaidų spiečius verčia Adomaitį griebtis pokyčių treniruotėse specialiai Krepšinis.lt iš Espo (19)

Ar laimi, ar pralaimi, Lietuvos rinktinė nekeičia savo blogo įpročio. Po pergalės prieš Rusiją...

„Karklėje“ šėlstančius festivaliautojus labiausiai nustebino kainos: galėtume čia ir gyventi (30)

Į „Karklės“ festivalį atvykę festivaliautojai įvertino ne tik muziką, tačiau ir kainas,...

Tokių žmonių Lietuvoje – vos keturi: vyras savo darbu dalina laimę kitiems (9)

Pakalbinti Virginijų Baltrušaitį pasiūlė žurnalistas Edmundas Jakilaitis. Jis prasitarė...