„Tobulumo mada, įėjusi į mūsų gyvenimą, paverčia mus robotais – gražiais, taisyklingais, bet tarsi negyvais. Pusiau žmonėmis. Lygiai taip pat buvo nutikę ir man, bet esu dėkinga gyvenimui, kad anksti priėjau ribą ir priėmiau sprendimą atrasti džiaugsmo ir laimės būsena“, – pasakoja įkvėpimo dirbtuvių „Netobulas ir laimingas“ lektorė, mokymų programos „Įkvėpimo dirbtuvės“ autorė, sėkminga verslininkė ir vadovė, emocinio intelekto lavinimo specialistė Inga Jablonskė.
Galima perskaityti daug vadovėlių ar pažiūrėti daug įkvepiančių filmų, tačiau labiausiai užkrečia asmeniniai pavyzdžiai. I. Jablonskė gyveno ir jautėsi taip kaip dažna moteris, kol galų gale atrado būdą, kaip ištrūkti iš savigraužos ir nepasitikėjimo rato.
– Emocinio intelekto lavinimas: kaip tai atradote? Ar pritaikote savo kasdieniniame gyvenime?
– Nuo to prasidėjo mano visa didžiulė ir labai spalvinga asmeninio augimo kelionė, atvedusi mane į dabarties tašką, kuriame aš drąsiai sakau – aš gyvenu savo svajonių gyvenimą. Tačiau, kad aš užsigeisčiau šių žinių, kad jos man pasidarytų gyvybiškai svarbios – aš turėjau patekti į akligatvį, kuriame išgyvenau didžiulį beprasmybės jausmą. Viską, kuo dalinuosi su kitais – taikau savo gyvenime praktiškai. Kodėl? Todėl, kad tai veikia kaip geriausias ginklas – tik ne griaunantis, o kuriantis, tiksliau tariant, „surenkantis“ mus iš mažų dalelių į gražiai skambančią visumą – tarsi genialų kūrinį, o kiekvienas juk savaip esame labai talentingi ir genialūs.
– Sakoma, kad mes neturime piktesnio priešo nei mes patys... Netinkama linkme nukreipta mūsų vidinė būsena graužia mus iš vidaus: „aš negražus“, „aš pasielgiau netinkamai“, „ir greičiausiai pasielgsiu taip rytoj, tad negaliu niekur eiti“... Kaip kovoti su viduje tūnančiu monstru? Arba kaip susidraugauti su savimi?
– Daug metų ir aš kovojau su baime būti netobula, negraži, nesėkminga, kitokia. Tai įnešė didžiulę įtampą į kiekvieną mano gyvenimo akimirką. Pateiksiu pavyzdį: įsivaizduokim žmogų, kuris bijo atsisukti ne ta puse į fotoobjektyvą, visada fotografuojasi tik savo „gražiąja puse“, sustingęs ir negyvas, nes (siaube!), o jeigu netyčia nuotraukoje neatrodys tobulai? Toks žmogus grįžta iš visuomenės namo, kur jį sutinka šeima, jo mylimi, artimiausi žmonės, bet ir čia jis negali atsipalaiduoti, nusiimti kaukes, būti liūdnu – jei liūdna, būti linksmu, jei linksma. Būti visokiu.
Vidinė krizė mane išspyrė ieškoti atsakymų ir aš juos radau, todėl taip norisi dalintis su kitais – nes kam dar laukti, jei atsakymai čia pat, visai šalia? Man pasisekė, kad sutikau mokytojus, iš kurių mokausi ir dabar – tai Andrė Amiya Pabarčiūtė ir Rimvydas Židžiūnas, asmeninio augimo mokymų centro „Soulaction“ įkūrėjai. Taigi, drąsiai sakau – kiekvienas žmogus, bet kurią akimirką gali priimti sprendimą keisti savo gyvenimą, arba tiesiog jį pernešti į kitą evoliucinį lygį. Tačiau tam nėra kito kelio, kaip ilgas ir nuoseklus darbas su savimi – savo mintimis ir būsena, nuo kurios viskas ir kuriasi.
– Ar mūsų emocinė būsena susijusi su sveikata?
– Viskas mūsų gyvenime yra kompleksiška. Tačiau, visad svarbu atsigręžti į priežastį. Kodėl vieni ar kiti dalykai vyksta mano gyvenime? Mūsų visuomenėje yra įprasta gydyti ir spręsti pasekmes, tačiau tai tik nuima simptomus ir aišku yra laikina. Atradus esminį šaltinį, iš kurio pvz. kyla negatyvios emocijos, pyktis, nerimas, stresas, ligos – galima pervesti gyvenimą į visiškai kitą kokybinį lygį. Tačiau, suradus priežastį, kitas žingsnis turi būti praktinis – tai konkretūs veiksmai, pavyzdžiui, nuoseklus darbas keičiant įpročius. Tam visada reikia daug kantrybės ir tai neįvyksta per vieną dieną, bet visada dovanoja žydinčius rezultatus.
– Kodėl net patiems sėkmingiausiems vieną dieną visas gyvenimas tampa didžiulė įtampa, stresu ir chaosu?
– Papildyčiau mintį, kad ypač sėkmingiems žmonėms ir yra didžiausia rizika turėti suaštrintus negatyvius išgyvenimus. Mane lygiai taip pat visą gyvenimą lydėjo sėkmė, arba tiesą sakant, aš daug dirbau ir dėjau pastangų, kad man sektųsi, bet kas atsitiko? Aš visiškai pamiršau save! Aš nemokėdavau darbų ir streso palikti „už kabineto durų“, aš nemokėjau grįžusi namo „nusiimti“ rolės – vadovė. Aš visą save ir savo energiją skyriau tam, kad pasiekčiau sėkmę.
Ar man užteko tik blaiviai pamatyti, jog viskas, iš ko aš kuriu asmeninį gyvenimą, jau seniai neveikia? Be abejo, ne! Tai tik pirmas sąmoningumo žingsnis. Be galo svarbus, bet pirmas. Po jo aš panorau ir jaučiau didžiulę motyvaciją išmokti veikti ne nuo streso, o nuo įkvėpimo ir kūrybos būsenos, vienu metu daryti labai daug projektų, bet iš viso to nesukurti chaoso. Išmokti grįžus namo, visiškai išsijungti iš darbų ir pereiti į pilnavertę atsipalaidavimo būseną. Visai tai įmanoma išmokti bet kuriam žmogui. Juokingiausia, kad vėliau man visa tai kuo puikiausiai pavyko sujungti ir su sėkme, tik – jos kaina jau nėra mano sveikata ir laimė.
– Esate sukūrusi sėkmingas asmeninio augimo programas, skaitanti pranešimus lyderystės konferencijose ir įkvepianti nuostabiems asmeniniams pokyčiams. Ar to tikrai reikia šiuolaikinei visuomenei?
– Šiandien, kaip niekad tai reikalinga. Mes visi skubame, paskęstame informacijos sraute, iš mūsų tiek daug reikalaujama visuomenės. Kaip visame tame nepasiklysti ir girdėti save?
Asmeninio augimo programas sukūriau, į jas sudėdama visas žinias, kurias gavau iš savo mokytojų, taip pat – savo asmeninius atradimus ir atsakymus. Gimusi autorinė metodika yra išskirtinė tuo, kad ji lengva, žaisminga, atrodytų savaip „banali“ – tačiau už viso to slypi klausimai, kurie mums kiekvienam svarbiausi ir didžiulė potencija atrasti atsakymus. Nes, kam ieškoti atsakymų „rimtais veidais“? Man pačiai patinka žaismingi, paprasti ir „skanūs“ dalykai, taigi ir žmonės ateina tokie, kurie nori įžvalgas atrasti labiau žaisdami, įsitraukdami, negu klausydami tik lektoriaus.
– Dažnas skundžiasi, kad dirba gerai apmokamą, tačiau nepatinkantį darbą, kad gyvena su nervinančiu vyru, kad lankosi renginiuose, kuriuose „būna visi“, bet jų nemėgsta... Kaip atrasti savo tikruosius norus, o svarbiausia juos realizuoti bei įnešti į savo gyvenimą įkvėpimo, ramybės ir džiaugsmo?
– To neįmanoma pasiekti, jei negirdi savęs, savo širdies troškimų. Jei tave valdo visuomenės primestos normos ir reikalavimai. Liūdna, bet daugelis taip šiandien gyvena ir tik retas drįsta sau tai pripažinti. Tai iš pradžių būna labai skaudu, bet vėliau – atidaro galimybę keisti savo gyvenimą. Tam, kad atvertum duris į tikrąjį save, visada pradžioje tenka detaliai susipažinti su susikurtais personažais, atmesti viską, kas nereikalinga, kas ne tau ir tavęs seniai nedžiugina, bet buvo tavo gyvenime, nes „taip reikia“, „taip pas visus“.
„Išsiprogramuoti“ ir tapti realiu savo gyvenimo kūrėju – ilgas kelias, tačiau jo rezultatai atveda į laisvės būseną. Laisvės rinktis, laisvės gyventi savu būdu, laisvės būti kitokiu, bet svarbiausia – laimingu.
Pradėti rekomenduoju nuo savęs stebėjimo: veiksmų, sprendimų ir reakcijų. Nuolat atidžiai ir tyliai viduje klausiant – ar tai man? Kas iššaukia šias reakcijas? Kodėl aš priimu tokius sprendimus? Tai pirmas žingsnis į realią pažintį su savimi.
– Žmonės sako, kad skaitė savęs tobulėjimo link vedančias knygas, žiūrėjo atitinkamą vaizdo medžiagą, bet nesugebėjo jų pritaikyti savo gyvenime. Ar tam ir reikalingi lektoriai kaip jūs?
– Šiuolaikinė visuomenė yra perpildyta informacijos. Tas srautas primena Niagaros krioklį, kuris niekada nesustoja. Ir jūs esate be galo teisi – gavimas tik žinių nieko nekeičia.
Šiandien tiek daug mokytojų, kurie dalinasi tuo, ką patys ką tik išgirdo, perskaitė, išmoko, sužinojo. Tačiau, žinoti ir realiai liudyti savo gyvenimu yra du skirtingi dalykai.
Mes visi esame be galo išsiilgę tikrų istorijų, kuriose galime pamatyti realų žmogų – klystantį, bet einantį pirmyn. Tai įkvepia ir tai padrąsina. Tai kaip atrasti vyresnį draugą ir iš jo mokytis. Tikrasis žinojimas gyvena žmonėse ir labai retai esminius pokyčius gali sugeneruoti knygos ar video patarimai, bet sutinku – jie gali būti inspiracija eiti ir domėtis toliau.
– Kūrėjas nedavė tobulos išvaizdos, o visi norime būti panašūs į modelius. Ką daryti?
– Kiekvienas mes esame gražūs individualiai. Pirmiausia patarčiau liautis klijuoti ne tik sau, bet ir kitiems – etiketes. Neįkalinti savęs į apibrėžimą aš esu „toks“ (pvz. lieknas, sėkmingas, liūdnas, etc.). Etiketės, apibūdinimai mus uždaro ir susiaurina.
Yra nuostabi budistinė „pričė“ (budistinis pasakojimas), kurioje vienuolis moko savo mokinį pažinti save ir liepia prie kiekvieno savęs įvardinimo pasakyti „aš ne tai“. Tai simbolis to, kad mes nesame tik konkrečios savybės „aš“ išvaizdos apibūdinimai, mes esame daug daugiau.
– Sėkminga karjera ir su tuo susijęs materialinis gerbuvis. Kaip susigyventi jei to nepasieki arba kada „mažiau yra daugiau“?
– Kiekvienam individualus atsakymas: kiek ir ko jam reikia gyvenime. Vienas turi ambicijų ir tikslą įlipti į Everestą, o kitas renkasi atsiskyrėlišką kelią. Todėl gali būti tik konkretus ir asmeniškas atsakymas.
Čia reiktų savęs paklausti – kokį gyvenimo būdą aš noriu gyventi? Kiek tam reikia resursų ir kaip juos galiu pasiekti efektyviausiu būdu? Aš seniai atsakiau sau į šį klausimą ir tai man padeda neužkrauti savęs nereikalingais darbais, projektais. Tačiau, kad tai įvyktų, visų pirma mes turime akis į akį susipažinti su savo Ego ir taip pat pamatyti ar tai ką darome, kad užsitikrintumėme gerovę, tikrai yra tik vardan jos, ar pvz. būdas gauti pliusų savo savivertei?
– Laiminga mama – laimingi vaikai ir vyras. Ar tai susiję? Ar dantis dėl vidinių nuoskaudų sukandusi mama gali aplinkinius padaryti laimingais?
– Praėjusiais metais, mes kartu su komanda pirmą kartą Lietuvoje organizavome konferenciją sąmoningoms mamoms „Sveika ir laiminga mama“, būtent tam, kad paskleistume žinutę: „Laiminga mama – laimingas vaikas ir visa šeima“. Aš asmeniškai tikiu, kad tik laiminga, realizuota, turinti ir sau laiko moteris – gali būti laiminga mama. Tačiau, čia irgi viskas labai individualu, t.y. vienai mamai pilnai realizacijai gali užtekti tik vaikų ir šeimos, o kitai – reikia 10 projektų. Bet, yra vienas esminis dalykas, kuris leidžia pajausti ar tai, kokį tu pasirinkai realizacijos bei laimės formulės kelią ir yra tikroji tavo tiesa. Tai atviras atsakymas sau: ar aš nesijaučiu aukojanti savęs?
Jeigu jaučiu vidinį perteklių, džiaugsmą ir nejaučiu skriaudos – tada tikrai viskas yra gerai. Viskas, ką mes darome, turi eiti iš noro. Tada tu jautiesi tame atsikleidžianti, o šalia esantys nesijaučia skolingi.
– Virstame vienišųjų visuomene: daug vienišų vyrų ir moterų, kurie nesugeba užmegzti santykių su priešinga lytimi nors to norėtų bei iš vienatvės renkasi gyvūnų kompaniją. Pavyzdžiui, gyvena bei į keliones keliauja su šunimi ar katinu... Problema ir tai, kad visi sutikti potencialūs partneriai netobuli, o mes siekiame tobulumo... Na, dar nebegalime pasitikėti niekuo... Ar mūsų emocinė būsena trukdo sukurti sėkmingus santykius su priešinga lytimi?
– Esminis dalykas, kurį aš dažnai girdžiu: „aš noriu susirasti vyrą, kad jis man“, „aš noriu susirasti moterį, kad ji man“. Mes visi ieškome to ypatingojo, kuris mums duos tai, ko mums dabar labiausiai trūksta. Tai didžiulė iliuzija ir priklausomybė. Tai tarsi kitam žmogui atiduoti savo vidinę jėgą, į jo rankas perleisti savo laimės būseną. Bet ar tai gali būti tiesa? Juk jei kažkam „priklauso“ tavo laimės būsena, tai jis bet kada gali ją ir pasiimti atgal.
Labai retai girdžiu mintį, kad „aš noriu susirasti partnerį, kad galėčiau jam duoti“. Galėčiau dalintis! Įsivaizduokime situaciją, kad susitinka du žmonės – ne ieškantys meilės, o trokštantis ja dalintis. Dėmesiu, švelnumu, pagalba, palaikymu. Viskuo, kas gimsta iš vidinio žinojimo – aš esu savo laimės šeimininkas. Juk tai savaime gimdo šventės būseną! Buvimas laimingu visada turi gerąjį užkratą – jis plinta, jis neturi ribų. Taigi, jei ieškai, kada į tavo gyvenimą ateis Tas išskirtinis žmogus, tol ko jo lauki – paskirk laiką susipažinti su savimi pačiu, išmok dirbti su savo emocijomis, būsenomis. Galbūt net išdrįsk keliauti savo svajonių realizacijos link? Žiūrėk, būtent ten ir laukia Jis ar Ji. Juk niekas labiau nesusieja žmonių, nei bendras požiūris į gyvenimą.
– Žmogus ieško laimės ar atsipalaidavimo besaikiuose pomėgiuose: alkoholis, lošimas, besaikis sportavimas, net žalojantis kūno formų tobulinimas chirurgų pagalba... Ką apie tai manote?
– Manau, kad tai tik sintetiniai pakaitalai, vidinės beprasmybės jausmui nutildyti. Tam, kad negirdėtum ir nejaustum savo vidinio liūdesio, netgi sakyčiau skausmo. Užsimiršti ir toliau gebėti sau meluoti, jog nieko nenori keisti savo gyvenime.
– Gyvenimo prasmė pagal I. Jablonskę?
– Tai savęs, savo tikrųjų troškimų girdėjimas ir jų realizavimas. Tai nuolatinis augimas ir vidinė evoliucija ir kartu – tai paprasta kasdienybė ir džiaugsmas iš smulkmenų. Tai pagalba artimiesiems, jų siekiuose ir atsiskleidime.
