Šiuo metu režisierė pasinėrusi į filmo „Šuolis“ kūrybos procesą. Filmavimo darbų metu G. Žickytei pavyko gauti išskirtinį interviu ir pakalbinti buvusį Jungtinių Valstijų sekretorių Henry Kissingerį.
Kuo šiuo metu gyvena kino kūrėja? Apie tai DELFI laidoje „Netobulos“ Giedrę Žickytę kalbino Jurga Tapinienė.
– Aš skaičiau apie tave ir man įsiminė tai, kad esi gimusi Maskvoje.
– Tai buvo 1980-tieji. Tai buvo metai, kai dar buvome Sovietų sąjungoje ir, jeigu žmonės norėdavo tęstis mokslus, galėdavo nuvažiuoti tik į Maskvą. Tu nei į Paryžių, nei į Niujorką, nei į Londoną nenuvažiuosi. Mano tėvelis tuo metu studijavo Maskvoje, kaip tuo metu daugelis disertacijas rašiusių žmonių, buvo architektas. Mano mama irgi kartu su juo buvo. Taip aš ir gimiau Maskvoje, bet gyvenau ten pusantrų metų. Šį faktą sužinoję daug kas nustemba. Tėveliai ten mokėsi ir nuomavosi butą pačiame Maskvos centre. Jiems pasisekė už gerą kainą gauti aristokratišką carinį butą, kuriame buvo labai daug antikvarinių baldų. Grįždami į Lietuvą mano tėvai nusprendė tuos baldus susipirkti. Tėvai sunkvežimiu tuos baldus atsivežė į Lietuvą. Vaikystėje labai išgyvenau, kad mūsų namuose tokie seni baldai, o pas mano klasės draugę – sekcija, minkštas kampas, apie kurį visą vaikystę svajojau. Dabar jau suprantu vertę, tų daiktų grožį.
– O tau yra tekę sugrįžti į Maskvą ir apžiūrėti vietą, kur prabėgo pirmieji tavo metai?
– Į butą – ne. Maskvoje yra tekę būti du kartus, bet abu jie buvo bėgime, nes tai buvo darbo kelionės. Maskvoje buvau filmuojant „Meistrą ir Tatjaną“, tai man tėvelis parašė adresą, kaip surasti tą vietą. Maskva juk beprotiškai didelė, tai tik iš toli greitai prabėgau. Nebuvo laiko nuvažiuoti ir ilgiau ten pabūti. Į laiptinę neužėjau, bet tą gatvę mačiau. Tėtis man dar per „Google maps“ ją parodė. Kai persikraustėme į naujus namus su aukštomis lubomis, tėvai man padovanojo lempą iš to buto.
– Kodėl pasirinkai žurnalistiką? Ar neužteko drąsos iškart rinktis kinematografiją?
– Būdama abiturientė, aš norėjau visko. Aš buvau įstojusi ir į tarptautinius santykius, ir į architektūrą, ir į žurnalistiką. Tais laikais buvo galima įstoti į tris specialybes. Kadangi jau mokykloje užsidirbdavau rašydama įvairiems leidiniams, tai nusprendžiau pasirinkti šią kryptį. Kinas mane visą laiką traukė ir buvo įdomus, bet tos drąsos tikrai nebuvo. Dažnu atveju tinka eiti studijuoti ir būnant brandesnio amžiaus. Studijuojant žurnalistiką mano kurso vadovas buvo a.a. Skirmantas Valiulis ir tik jo dėka aš esu kine.
– O kada supratai, kad tavo pašaukimas – dokumentinis kinas?
– Gal kai pradėjau kurti dokumentinius filmus. Taip natūraliai susiklostė. Studijų metais esu dariusi trumpametražius vaidybinius filmus. Mane sužavėjo dokumentika, nes taip prisilieti prie tikro gyvenimo.
– Dabar kuri filmą „Šuolis“ apie jūrininką, kuris tapo laisvės simboliu. Kaip tu atsirenki herojus savo filmams?
– Viskas ateina natūraliai. Tu niekada nieko dirbtinai neiššauki. Nebūna taip, kad prisėdi ir dėlioji planą apie ką dabar kursi filmą. Apie jūrininką Simą Kudirką aš išgirdau Los Andžele. Manau, viskas ateina iš asmeninės patirties. Daryti filmą turi save pašvęsti ne vieneriems metams. Tai yra labai ilga sudėtinga kelionė, kuri tau turi būti labai svarbi.
– Šiam filmui tau pasisekė gauti labai retą interviu su Henry Kissingeriu. Kaip tau pavyko?
– Buvo nepaprasta patirtis ir labai vertinu tai, kad aš galėjau su juo susitikti ir nufilmuoti tokio kalibro žmogų bei turėti jį savo filme. H. Kissingeris turi labai daug prašymų duoti interviu, dalyvauti įvairiuose įteikimuose. Jo biure sakė, kad tokių prašymų kasdien po 500 gauna. Šiuo metu jis beveik nebedalija interviu.
– Juk žmogus jau pagyvenęs, yra metuose.
– Metuose, bet kai su juo susitikau, aš pagalvojau, kad norėčiau gyventi tokį gyvenimą. Būnant tokių metų būti dar tiek užimta, kiek jis yra užimtas ir daryti tiek, kiek jis daro. Jam yra 94-eri metai. Aš laukiau beveik keturis mėnesius po jo sutikimo duoti interviu. Laukiau keturis mėnesius, kada jo įtemptame grafike, galėsiu nuskristi į Niujorką.
– O jis prisiminė visą tą istoriją?
– Manau, būtent tai, kad jis davė tą sutikimą apie tai kalbėti įrodo, kokio atgarsio ši istorija buvo sulaukusi. Ji taip pat yra prasminga ir reikšminga šioms dienoms, todėl verta jai skirti laiko ir apie tai kalbėti.
– Matyt, ir šios dienos Amerikos aktualijoms tai yra svarbu, nes ši istorija yra apie tai, kad Amerikos visuomenė sukilo ir pakovojo už kitos šalies žmogų.
– Absoliučiai. Ne tik Amerikos visuomenė, bet viskas prasidėjo nuo mūsų Amerikos lietuvių, kurie sugebėjo visus išjudinti. Mane nepaprastai jaudina, kelia žavesį bei tuo pačiu liūdina, kiek tai pasako apie mūsų laiką dabar. Šiais laikais aš neįsivaizduoju, ar visuomenė galėtų tiek sukilti ir tiek dirbti dėl vieno žmogaus, kurio jie visiškai nepažįsta, kad jį išlaisvintų. Iš tikrųjų, kaip pasikeitė laikas. Man atrodo, kad mes esame žymiai labiau įpratę prie tų liūdnų naujienų iš kitų šalių ir visuomenė darosi vis labiau abejingesnė.
– Tampame nebejautrūs?
– Manau, kad nebejautrūs. O tada, kokį neabejingumą iššaukė šitas įvykis... Aišku, čia labai daug dalykų susiėjo į vieną vietą, bet tai yra platesnio pokalbio tema. Svarbu, kad S. Kudirka tapo simboliu, iššaukė tokią visuomenės reakciją. Tai buvo tos mūsų inteligentiškos kartos, kuri pasitraukė į vakarus ir galbūt jų visų viduje buvo kaltės jausmas, kad jie visi laisvi, o mes ne. Tai buvo visų jų reikalas į kurį paskui įtraukė visą Amerikos visuomenę.
– Filmavimo metu tu įteikei dovaną H. Kissingeriui. Kas ten buvo?
– Ten buvo saldainių dėžė su Lietuvos žemėlapiu. Kai važiuoju į užsienį ir pas kažką einu į svečius – nusivežu šiuos saldainius. Jie skanūs ir dar papasakoju šiek tiek apie Lietuvos istoriją.
– Kitas tavo filmas – „Meistras ir Tatjana“ visiškai kitokio pobūdžio. Tai – liūdna, tragiška meilės istorija. Kaip ji atėjo pas tave?
– Aš apie Vitą Luckų išgirdau iš S. Valiulio, kuris dar studijų metais apie jį papasakojo. Pamenu, į Lietuvą buvo atvykęs olandų žurnalistas, kuris buvo išleidęs albumą apie V. Luckų. Lietuvoje apie šį fotografą niekas labai daug nežinojo, bet buvo olandų žurnalisto Šveicarijoje išleistas mažas albumas apie šį kūrėją. Mes su juo turėjome interviu. Aš taip ir susipažinau su Vitu. Praėjus gal septyneriems metams aš radau to interviu senus lapus, V. Luckaus nuotraukų kopijas ir nebegalėjau užmigti. Manęs nepaleido ši istorija. Pradėjau gilintis į ją ir labai nustebau, kad apie jį tiek mažai medžiagos. Pradėjau susitikinėti su jį pažinojusiais žmonėmis ir nerti į šito sudėtingo, bet tuo pačiu įdomaus žmogaus gyvenimą.
– Jo našlė Tatjana gyveno Amerikoje ir vargiai norėjo atgaivinti tas skaudžias temas, kurios buvo tikrai primirštos. Buvo praėję beveik 30 metų po to tragiško įvykio. Ką tu padarei, kad ji vis dėlto tave prisileido ir ryžosi atgaivinti šią istoriją?
– Aš nieko nedariau specialiai. Jūs pasakėte, nenorėjo prisileisti – ir taip, ir ne. Ji nedaug kam davė interviu. Neseniai išleistoje V. Luckaus monografijoje, Tatjana sako: „Vieną dieną man parašė Giedrė ir supratau, kad visus tuos metus laukiau jos skambučio“. Vadinasi, buvo kažkoks vidinis laukimas. Tatjanai parašiau, ką man reiškia V. Luckus ir kokį filmą norėčiau apie jį sukurti. Laiško pabaigoje paklausiau angliškai „Will you take me back to Vitas life on time“ (ar nusivesite mane į Vito gyvenimą, – DELFI). Tris mėnesius laukiau iš jos atsakymo. Kiekvieną dieną tikrindavau paštą ir 2008-tų metų Kalėdų išvakarėse ji man atrašė vieną sakinį „Taip, Giedre, aš tave nusivesiu“. Taip užsimezgė mūsų draugystė, labai daug kalbėdavome telefonu. Aš atskridau į Vašingtoną ir Tatjana mane pasitiko oro uoste. Ji priėjo, mane apkabino ir iškart pasijuto ryšys. Mes kartu pradėjome šią kelionę. Filmas yra ilga ir sudėtinga kelionė ir tokia ji yra ne tik kūrėjui, bet ir tam su kuriuo jis yra kuriamas. Aš nepaprastai gerbiu tuos, kurie sutinka ir supranta, kad apie juos bus kuriamas dokumentinis filmas. Tai nėra lengvas dalykas.
– Tai nėra meninis filmas, kai tu tiesiog duodi tekstą aktoriui ir jis susigyvena su situacija. Tai yra labai apnuoginantys dalykai.
– Būtent dėl šios priežasties man yra labai svarbus etikos momentas ir atsakomybė prieš savo herojų. Reikia turėti didelį jautrumą visomis prasmėmis. Pavyzdžiui, filmuojame žmogaus namuose ir dėl geresnio kadro sukeičiame baldus. Aš niekada nepamiršiu, ko mane išmokė mano operatorius a.a. Audrius Kemežys sakydavęs: „Giedre, kur radai stiklinę, ten ją ir turi palikti“. Čia fizinis jautrumas, kai palieki daiktus taip, kaip radai. Taip pat yra ir su žmogaus „dūšia“ – jeigu kažką pajudinai, esi atsakingas, kad tai grįžtų atgal.
– Esi pasakiusi, kad dokumentikoje situacijos yra linkusios kartotis, tad reikia nuojautos jas numatyti ir kantrybės išlaukti. Kokios tai situacijos?
– Filmui reikalingos gyvenimiškos situacijos. Mano paskutinė juosta buvo filmuota Čilėje. Filmas „Aš čia tik svečias“ pasakoja apie ispanę, kuri serga Alzheimerio liga. Ji gyvena Čilės globos namuose, bet mano, kad čia tik svečiuojasi. Pradžioje važiavome su paprasta kamera ir ieškojome herojų. Man pačiai tai buvo viena iš tokių pamokų, kai dar buvau bepradedanti režisierės karjerą, į Lietuvą buvo atvažiavęs žymus dokumentinio kino kūrėjas Sergejus Dvorcevojus.
Jis rodė filmą „Laimė“ ir ten buvo tokia scena, kai vaikas valgydamas košę užmiega. Viskas buvo filmuota kino juosta, kuri yra labai brangi ir turi limituotą laiką. Aš jo paklausiau, kaip pavyko su kino juosta įamžinti tokį kadrą. Jis atsakė, kad buvo paruošiamojoje kelionėje ir žinojo, kad tai įvyks. Tai yra nepaprasta laimė ir džiaugsmas, kai tą stebuklą pavyksta užfiksuoti. Galbūt dėl to ir kuriu tą dokumentinį kiną, nes vis ieškau tų stebuklų.
