Visgi „Tėvų Įkūrėjų“ sąvoka pirmą kartą paminėta tik 1916 m. būsimojo 29-ojo JAV prezidento Voreno Hardingo viešoje kalboje Nacionalinio konvento renginyje Čikagoje. Iki tol, amerikiečiai juos paprasčiausiai vadindavo „Įkūrėjais.“ Tačiau šiandien nemažiau svarbu pakalbėti ir apie „Motinas Įkūrėjas“ (Founding Mothers). Moteris, kurių dauguma buvo žmonos, dukterys bei motinos, tų narsių vyrų, kovojusių už JAV atsiskyrimą nuo Britų imperijos.
Antai, Abigailė Adams ir Marta Vašington ilgą laiką vienos rūpinosi šeimyniniais ūkiais, kol jų sutuoktiniai užsiėmė politiniais reikalais. Šaltiniuose išlikęs atviras A. Adams pokalbis su vyru, vienu iš „Tėvų Įkūrėjų,“ Džonu Adamsu, kuriame šioji įspėja politikos lyderį „neužmiršti moterų,“ kai bus ginamos pilietinės žmonių teisės naujoje valstybėje.
Tuo tarpu M. Vašington lydėjo vyrą per visą karinę kampaniją, dažnai atlikdama slaugės vaidmenį ir tuo demonstruodama kuklumo pavyzdį aplinkinėms šeimoms. Bet būta ir tokių moterų, kurios, nepabūgusios kruvino mūšio lauko, pačios į rankas paėmė ginklą ir stojo ginti tėvynės.
Kariuomenės moterys
Pirmą kartą moterų vaidmuo Amerikos Nepriklausomybės kare detaliai išanalizuotas tyrinėtojo Walterio Harto Blumenthalo studijoje „Amerikos revoliucijos pulko damos“ (Women Camp Followers of the American Revolution, 1952). Šioje monografijoje autorius „pulko damomis“ įvardijo moteris skirtingose karinėse stovyklose dirbusias virėjomis, slaugėmis ar eilinėmis pagalbininkėmis.
Būtent W. H. Blumenthal‘io iniciatyva, moterų indėlis karyboje buvo išlaisvintas iš senojoje istoriografijoje naudotų literatūrinių anekdotų bei mitologemų. Peržiūrėjęs intendantų aprašus bei kariuomenės įsakymus, knygos autorius apskaičiavo tikslų moterų skaičių, lydėjusių konkrečius dalinius.
Pavyzdžiui, britai disponavo milžinišku savo armijos aprūpinimu, todėl vien generolo Džono Burgoyne daliniuose aštuoniems tūkstančiams vyrų tekdavo tūkstantis moterų. Tuo tarpu, kalbėdamas apie amerikiečių pajėgas, W. H. Blumenthal‘is šį skaičių sumažino, akcentuodamas kontinentinės armijos nesugebėjimą tinkamai užtikrinti lydinčių moterų išlaikymo.
Taigi, remiantis Džordžo Vašingtono raportais, moterų skaičius jo vadovaujamose stovyklose neviršijo santykio – viena moteris trylikai vyrų. Aišku, šie duomenys lieka ginčytini.
Bet kodėl moterys apskritai ryždavosi sekti paskui kariuomenės būrius? W. H. Blumenthal‘is šį veiksnį aiškina šiek tiek stereotipiškai, tvirtindamas, kad pastarąsias „apsvaigindavo puošnios karių uniformos“ arba „galimybė laisvai gauti alkoholio“. Šitaip jis pabrėžė ne paties karo baimę, o romantiškų nuotykių kvaitulį. Šiandien jau žinome, kad tai netiesa. Daugelis civilių, kurių namai konfliktų metu būdavo sugriauti, atsidurdavo ties išlikimo riba.
Elgetomis virtusios moterys, įskaitant kariškių žmonas, našles bei vienišas motinas, buvo priverstos sekti paskui armijas, kurios užtikrino stabilią apsaugą bei maisto davinį. Sklaidant karininkų korespondenciją matyti, jog šie pamažu ėmė vertinti tokias moteris, nelaikydami jų vien tarnaitėmis ar prostitutėmis. Žinoma, pradžioje D. Vašingtonas draudė moterims apskritai būti stovyklose, mat šios, anot jo, elgdavosi įkyriai bei amoraliai. Jis ypač skundėsi nėščiosiomis ir turinčiomis mažų vaikų, dėl kurių „armijos judėjimas sustingdavo.“
Tiesa, amerikiečių istorikė Linda Grant De Pauw tvirtina, kad Nepriklausomybės karo laikotarpiu „atvirose kautynėse dalyvavo dešimtys tūkstančių moterų.“ Ekspertė jas suskirstė į tris atskiras grupes. Pirmajai priklausė moterys, tarnavusios kontinentinėje armijoje, antrojoje - įsirašiusios į konkretų pulką, dėvinčios uniformą bei tarnaujančios reguliariose pajėgose, o trečiojoje – ėjusios pareigas valstijos policijoje, karo lauko ligoninėse ir kt. Aišku, mes niekada nesužinosime visų jų vardų, tačiau kai kurių likimai verti storiausio romano.
Kas slypi už „Molly Pitcher“ legendos?
Viena žymiausių JAV Nepriklausomybės karo legendų byloja apie „pulko damą“ Molly Pitcher, kuri išgarsėjo ugninga drąsa. Monmuto mūšio (1778) įkarštyje, moteris vardu Molly per kautynių lauką nešiojo vandens sklidinus kibirus atsigaivinti kariams ar atvėsinti pabūklus.
Tačiau netikėtai jos vyrą, artileristą, mirtinai sužeidė priešų kulka. Tai išvydusi Molly puolė prie merdinčio sutuoktinio ir verkdama šūktelėjo: „Gulėk čia mielasis, kol už tave atkeršysiu.“ Tada drąsiai čiupo vyro grūstuvą, užtaisė patranką ir liepė kariams šauti. Šitaip ji laikėsi per visas kautynes. Kitą rytą apie tai sužinojęs D. Vašingtonas apdovanojo moterį auksu, suteikė seržantės rangą bei prižadėjo, kad jos žygdarbis niekad nebus pamirštas.
Įdomu, kad pirmasis JAV iždo sekretorius Aleksandras Hamiltonas net paliko M. Pitcher išvaizdos aprašymą. „Ji buvo apkūni raudonplaukė, strazdanota airių kilmės moteris gražiomis, veriančiomis akimis.“ Tačiau ar visa tai tiesa?
Vienas faktas yra realus - moteris prie pabūklo. Tai žinoma iš tame pačiame mūšyje dalyvavusio kariškio Josepho Plumbo Martino memuarų. Jis mini moterį, kuri mūšio metu nesitraukė nuo sutuoktinio artileristo. Net kai atūžęs priešo patrankos sviedinys prašvilpė jai tiesiai po kojomis, nuplėšdamas dalį apatinio sijono, šioji tik pajuokavo. „Visa laimė, kad nepraskriejo aukščiau.“
Deja, autorius nemini nei moters vardo, nei jos vyro sužeidimo, todėl istorikams lieka spėlioti ar kalbama apie tą pačią Molly. Maža to, aiškinantis tolimesnes legendos detales spekuliacijų daugėja. Tyrinėjant archyvinius šaltinius, neaptikta jokių įrašų apie Molly Pitcher; ji nefigūruoja net to meto spaudoje.
Taigi, iškelta versija, kad „Molly Pitcher“ tėra pravardė. Antai, „Molly“ buvo vardo Meri trumpinys tiek britų, tiek amerikiečių daliniuose, kuriuos sekdavusios moterys už maistą turėdavo atidirbti, pvz., skalbti, virti, slaugyti ligonius. Būtent pastarasis faktas sufleruoja pavardės kilmę; „pitcher“ (liet. „ąsotis“).
Trumpiau tariant, kariams pritrūkus vandens, jie tiesiog šūkteldavo „Molly! Ąsotį!“ (Molly! Pitcher!). Bet kiekviena legenda sukonstruota realių įvykių pagrindu. Taigi istorikė L. Grant De Pauw įsitikinusi, kad šis personažas yra sudėtinė figūra, atsiradusi iš aibės pasakojimų apie Nepriklausomybės kare dalyvavusias moteris ir todėl negali sietis su konkrečiu žmogumi. Visgi amerikiečių istoriografijoje „Molly Pitcher“ tipažas dažnai priskiriamas dviem istorinėms moterims t.y., Mary Hays - McCauley ir Margaret Corbin.
Mėsininko šeimoje gimusi M. Ludwig šaltiniuose paliko nemažai pėdsakų. 1777 m. ji ištekėjo už kirpėjo Viljamo Hays, kuris įstojęs į 7-ąjį Pensilvanijos pulką dalyvavo Monmuto mūšyje. Remiantis amžininkais, kautynėse M. Hays išties nešiojo kariams vandenį, nes tądien buvo kaitri diena. O kai jos vyras prarado sąmonę (greičiausiai dėl karščio, bet tikrai nemirė), ji nedelsiant užėmė jo vietą prie pabūklo.
Už parodytą drąsą D. Vašingtonas jai suteikė seržantės rangą, nors istorijoje ji žinoma kaip „Kapitonė Molly.“ Galop, po karo tapusi našle, Mary ištekėjo už kito veterano Džono McCauley ir likusį gyvenimą praleido Karlislo mieste dirbdama tarnaite.
Sunkiai versdamasi, 1822 m. ji kreipėsi į valdžios institucijas prašydama suteikti pašalpą už tarnybą kare. Įdomu, kad prašymas buvo patenkintas, kas leido moteriai iki mirties kasmet gauti po 40 dolerių. Nors iki galo nėra aišku, ar tai buvo tikroji „Molly,“ tačiau jos sūnaus Džono L. Hays nekrologe atvirai pabrėžta, kad „velionis buvo herojės „Molly Pitcher“ sūnus.“
Kita vertus, M. Corbin taip pat verta „Molly Pitcher“ vardo. Juoba tai pirmoji moteris JAV istorijoje gavusi karinę pašalpą. Penkerių metų tapusi našlaite, kai jos tėvus nužudė indėnai, mergaitė augo dėdės šeimoje.
1772 m. ji ištekėjo už Džono Corbin‘o, kuris netrukus įstojo į Pensilvanijos armiją. Prasidėjus sukilimui, 1776 m. lapkričio 16 d. M. Corbin persirengusi vyru kartu su sutuoktiniu dalyvavo Vašingtono forto gynyboje (Manhatano saloje). Apgulties metu, moteris padėjo vyrui užtaisinėti patranką. Kai šis žuvo, žmona užėmė jo vietą ir savo gebėjimais visus apstulbino.
Anot šaltinių, M. Corbin vikriai užtaisydavo pabūklą bei niekada neprašaudavo. Jos užsispyrimą sustabdė tik sunkus sužeidimas, dėl kurio likusį gyvenimą moteris nevaldė kairės rankos. Už parodytą drąsą, 1779 m. liepos 6 d. Kontinentinis kongresas M. Corbin skyrė ilgalaikę pašalpą (tiesa, ji buvo dukart mažesnė nei vyrų). Tai buvo itin charakteringa persona. Amžininkai ją apibudino kaip šiurkščią, nemoterišką asmenybę, kuri rūkydavo cigarus, grubiai keikdavosi ir bendraudavo išimtinai su kariškiais. Vienaip ar kitaip, šios dvi moterys imtos tapatinti su „Molly Pitcher“ tik XIX a. vid., kai bemaž visi Nepriklausomybės karo liudininkai baigė išmirti.
O gal „Molly“ iš tiesų buvo vyras?
Kaip jau minėta, JAV visuomenė Nepriklausomybės karo įvykiais susidomėjo tik XIX a. viduryje. Antai, 1830 m. spaudoje pasirodė pirmieji Monmuto mūšio aprašymai ir pirmą sykį ten dalyvavusi „nežinoma moteris“ įvardinta „Molly Pitcher.“ Kadangi nebuvo išlikę nei vieno originalaus jos atvaizdo, šią spragą suskubo užpildyti XIX a. dailininkai. Taip mene atsirado vyriškos stiprybės kupinas moters šalia pabūklo portretas. Dar daugiau šlovės „Molly“ sulaukė 1876 m., kai buvo pažymėtas Nepriklausomybės karo šimtmetis. Tada ji tituluota „Monmuto mūšio heroje“.
O 1916 m. senosiose Karlislo kapinėse iškilo skulptūra M. Hays - McCauley, vaizduojanti stotingą moterį su patrankos grūstuvu. Vėliau išleistas pašto ženklas. Tuo tarpu 1943 m. „Molly Pitcher“ vardu pavadintas Laisvės laivas (susprogdintas torpedos).
Vis dėlto didžiausio šurmulio sulaukė M. Corbin įamžinimas. 1925 m. Niujorko Amerikos Revoliucijos dukterų draugija (DAR) nutarė surasti M. Corbin kapavietę ir iškilmingai perlaidoti šią žymią moterį Vest Pointe. Beje, pastaroji draugija iki šiol vienija moteris turinčias tiesioginę giminystės liniją su asmenimis, dalyvavusiais Nepriklausomybės kare.
Kapo paieškos entuziastus nuvedė į Highland Falls‘ą, kur Kragstono žemėje esanti kapavietė vietinių laikyta „Kapitonės Molly“ amžinojo poilsio vieta. 1926 m. kovo 16 d. įvyko palaikų ekshumacija, kurių tapatybę, remdamiesi skeleto sandara bei žaizda ant kairio peties, nustatė du chirurgai ir vietos istorikas. Virš naujosios M. Corbin kapavietės, netrukus pastatytas paminklas, kurio plokštėje taipogi vaizduojama moteris šalia patrankos. Rodos, tuo viskas ir pasibaigė.
2017 m. Vest Pointo kapinėse įpusėjus naujiems projektams, buvo gautas leidimas vėl ekshumuoti M. Corbin palaikus; procedūrą atliko archeologų bei JAV armijos teismo medicinos komanda. Po ilgų skeleto tyrimų (įskaitant DNR) nustatyta, jog kapavietėje palaidotas aukštas, vidutinio amžiaus, kolonijų laikotarpio nežinomas vyras. Be to, sužeidimas peties plote, kurį 1926 m. nustatė chirurgai, pasirodo atsirado tuomet, kai palaikai buvo pirmą sykį mėgėjiškai ekshumuoti.
Aišku, skambi naujiena M. Corbin legendos populiarumo nesumažino, tačiau palaikai perlaidoti kitoje Vest Pointo kapinių vietoje. M. Corbin palaikų tyrimų rezultatai vietinėje spaudoje sukėlė diskusiją. Kaip 1926 m. skeletą apžiūrėję chirurgai galėjo suklysti?
Tyrimus atlikę archeologai bei teismo medicinos ekspertai pareiškė, jog XX a. pr. tik nedaugelis medikų pajėgė tiksliai identifikuoti skeletinius palaikus. Tam ne tik trūko mokslinių žinių, bet ir šiuolaikinių technologijų, kurios suteikia detalesnės informacijos, nei žmonių spėlionės. Taigi nors „Molly Pitcher“ asmenybė lieka mįslinga, tačiau šiandien ji bene populiariausias JAV personažas, matomas tiek vaikų knygelėse, tiek turistiniuose suvenyruose; jos vardu pavadintos net kelios gatvės.
