– Papasakokite savo istoriją. Kada ir kaip atsirado jūsų tinklaraštis?
– Tinklaraštį pradėjau rašyti netikėtai, kai išvažiavau gyventi į tolimas salas. Ten gyvenau tarp kalnų, ant vandenyno kranto, visai viena ir labai daug dirbau su savimi, nes man reikėjo kažką keisti gyvenime. Nebenorėjau gyventi taip kaip iki šiol, norėjau permainų ir laisvės. O viso to kas su manimi jau vyko ir kaip keitėsi gyvenimas pradėjus gyventi sąmoningiau įkvėpta, panorau pasidalinti patirtimi ir su kitais.
– Kaip sugalvojote jo pavadinimą – transformacijos?
– Pradžioje buvau pavadinusi kitaip, tiesog „Patirtis“ bet vėliau norėjosi kad tai labiau atspindėtų turinį ir kadangi visi tie dalykai, kuriuos tuomet pati patyriau, buvo tiesiog transformacijos iš vienos kokybės į visai kitą, sumaniau ir tinklaraštį pavadinti būtent taip.
– Tinklaraštyje daug rašote apie meilę sau, sakote, kad ilgą laiką manėte, kad save mylėti yra blogai. Kas privertė jūsų gyvenimą apsiversti aukštyn kojomis ir imtis pokyčių? Kaip pamilote save?
– Kaip jau minėjau, buvau priėjusi tokį tašką gyvenime, kai kažkas turėjo pasikeisti. Buvau patyrusi daug blogų dalykų jau paauglystėje ir vėliau, buvau nusivylusi viskuo ir visais. Gyvenau kaip robotas, vis stengdamasi kažkam įtikti ir už tai užsitarnauti bent krislelį meilės, pripažinimo ar dėmesio, tačiau visa tai vedė į niekur.
Pilnai nemylėtiems vaikams svetimi pašaliniai žmonės niekuomet neįstengs kompensuoti to, ko negavo iš žmonių, kurie esant vaiku buvo patys svarbiausi. Tačiau, kad tai suprasčiau, teko dar daugybę kartų skaudžiai nudegti, o galiausiai atsidurti onkologinės ligoninės palatoje ir iškęsti tris sunkias operacijas, kurios galiausiai privertė susimąstyti. Tada tyliai pažadėjau Dievui, nors iki tol buvau visai netikinti, kad jei išgyvensiu, pradėsiu viską iš naujo ir jau visai kitaip. Jis man suteikė šansą ir aš negalėjau neištęsėti savo pažado.
O pradėti teko būtent nuo tokio dalyko, kaip savęs pamilimas, nes tik pati save pamilusi suvokiau, kad esu kažko verta ir kad niekam kitam aš neturiu nieko įrodinėti, o tik gyventi savo gyvenimą darant tai ką noriu daryti aš. Teko suvokti, kad niekada pati nemokėjau mylėti kitų, o tik laukiau, kad man kas duotų tos meilės, bet jei nemoki mylėti savęs, nemokėsi mylėti ir kitų. Viskas prasideda būtent nuo to, kaip keistai kam nors tai beskambėtų. Iš tuščio kibiro neatsigersi.
– Kokiu požiūriu vadovaujatės gyvenime?
– Šiandien vadovaujuosi požiūriu, kad už viską kas su manimi vyksta esu atsakinga aš pati ir pati galiu pakeisti viską taip, kad man būtų gerai. Nebeketinu nieko kito nei keisti, nei kaltinti, nei smerkti, nes jie yra tokie, kokie yra ir tik mano reikalas, kur ir su kuo aš būsiu. O keisti ir koreguoti galiu tik savo elgesį, tik pati save ir savo požiūrį.
– Tinklaraštyje labai paprastai ir negražbyliaudama dėstote, kaip moterims susitvarkyti gyvenimą. Jei stora – sportuok, kvaila – mokykis, negraži – kreipkis į specialistus ir pan. Daugeliui turbūt atrodo, kad tai lengviau pasakyti nei padaryti?
– Viską padaryti yra lengva, ar bent jau įmanoma. Pati sugebėjau niekieno nepadedama išlįsti iš pačių giliausių duobių, atsisakyti visų žalingų įpročių, pakeisti darbus, kurie nepatiko, mokytis ir baigti tiek mokslų, kiek man norėjosi ar reikėjo, tam, kad rasčiau tą darbą kuris man prie širdies. Man jau 47-eri, bet vis dar mokausi, šiemet baigiu neformalius psichologijos mokslus, rašau baigiamąjį darbą, įkūriau keletą mažų verslų, dirbu laisvai samdomą darbą, kuris niekur manęs nepririša ir nieko neatima, tik duoda.
Esu laisva gyventi kur noriu ir kaip noriu. Neturiu antsvorio, nes noriu būti sau graži, noriu būti sveika ir dar ilgai džiaugtis gyvenimu. Grįžau į Lietuvą, nes noriu kažką gero padaryti čia, prisirinkau pilnus namus beglobių gyvūnų ir jais rūpinuosi. Taip, visa tai reikalauja ir laiko, ir drąsos, bet tai nėra nei sunku nei neįmanoma. Jei pati viso to nedaryčiau, niekam nepatarinėčiau. Nieko nerašau savo tinklaraštyje, ko pati nesu išmėginusi. Ir, beje, aš turiu šeimą, vyrą, kuriam reikia ir dėmesio, ir namą didelį pati tvarkau, ir maistą ruošiu, ir pinigus uždirbu. Kartais, kai kam atrodo, kad nieko šito nedarau, tik sėdžiu ir mokau kaip gyventi, bet aš nemokau, tik dalinuosi patirtimi. Jei nieko nenorite daryti, galite ir nedaryti, tik neaiškinkite paskui kokie visi aplink blogi.
– Sakote, kad meilės nereikia ieškoti, reikia sukurti save tokią, kokią meilė pati susirastų.
– Meilė ateina pas tuos kurie ja dalinasi nieko už tai neprašydami, nes kai myli save, myli kitus, padedi jiems ir mažiau galvoji apie save, būtinai supranti labai svarbias tiesas, aš tai vadinu sąmonės prašviesėjimu. Daugelis tikisi, kad kažkas ateis, pamils ir tada jau viskas pasikeis. Ne, taip nebūna, tas kuris ateis, nebus toks koks jums norėtųsi ir, jei galvosite tik apie save ir savo poreikius, prasidės noras keisti tą žmogų, neįgyvendinti lūkesčiai pradės kauptis ir prasidės konfliktai.
Nes lūkesčiai dažniausiai yra nepagrįsti. Tik tada, kai suvoksim, kad kitas žmogus nieko mums nėra nei skolingas, nei privalo ir priimsime jį tokį koks yra, o negalėdami tokio priimti, tiesiog jį paleisime, tik tada yra tikimybė patirti tikrą meilę. Tačiau, kad suvoktum tokius dalykus, turi pirmiausiai pamilti save ir suprasti, kas tai apskritai per jausmas. Kai tau pakanka vidinės meilės, nebeieškai meilės sau, o nori ją duoti kitam. Tai esminis skirtumas. Kol neatsigėrei vandens iki soties, negali jo duoti iki soties atsigerti ir kitam, nes vis galvosi, kad tau turi kas nors duoti atsigerti. O kai nesi ištroškęs, tiesiog duosi ištroškusiam tiek, kiek tik jis nori, nes juk pats nejauti to troškulio. Tame jausme visiškai nėra jokio egoizmo, tik laisvė.
– Rašote apie 4 moteriškas būsenas, kurias įvaldžiusi kiekviena moteris pasieks harmoniją santykiuose su vyru. Kada ėmėte tuo domėtis ir kaip pačiai sekėsi mokytis derinti šias būsenas?
Na, tai viena iš daugelio teorijų, kuriomis domėjausi ir praktikavau. Tai skamba keistai, tačiau jei kalbėti paprastai, tai yra apie balansą. Harmoningai ir po lygiai paskirstytos energijos sudaro harmoningą visumą. Harmoninga visuma yra ramus ir taikus gyvenimas. Kai moteris valdo savo energetiką ir naudoja ją ten kur reikia tada kada reikia, gyvenimas šeimoje irgi tampa harmoningas. Juk visi žinome tokias moters, kurios labai geros mamos, pasišventusios vaikams, o visa kita pamiršusios, arba kurios labai seksualios, bet vaikai palikti likimo valiai, namai netvarkingi. Tai kalba apie tai, kad laimingai šeimai reikia visų keturių kampų, o moteris savo ruožtu juos laikydama viename aukštyje išlaikys balansą. Ir tai tikrai ne apie tai, kad vyrams nereikia nei stengtis nei atlikti savo funkcijų, arba apie tai, kad gyvenant su kokiu girtuokliu ar amoraliu chamu, moteris turi bandyti jam įtikti. Normaliai harmoninga moteris tiesiog aiškiai suvoks, kad toks jai nereikalingas.
– Kai kurias moteris erzina pamokos, kaip įtikti vyrams. Ar tenka gauti ir piktų laiškų?
– Nemokau įtikti vyrams, sakau, kad vyrai, kaip ir moterys turi vienodai įnešti savo įnašą į šeimos gyvenimą. Tiesiog kai moteris pradeda keistis ir elgtis kitaip nei buvo pratusi, savaime vyras irgi pradeda į tai reaguodamas keistis. Nes jei moteris visą laiką rėkė ir vadino vyrą debilu, vieną dieną tas vyras patikės, kad yra kažkoks ne toks ir pradės elgtis neadekvačiai, nes jei jau vis tiek niekaip neįtinka, tai ko čia dar stengtis, greičiausiai net susiras kitą.
Tačiau, jei vieną dieną, toji pati rėkiančioji, pradės su juo kalbėtis normaliu balso tonu ir sakyti, kad juo didžiuojasi, kad yra su juo laiminga, tas vyras tuojau pat pasitemps ir pasistengs padaryti viską, kad ir vėl gautų tokių komplimentų. Taip pasikeis bendra šeimos atmosfera. Tačiau, jei moteriai per sunku keistis pačiai, ji nori, kad ji ir toliau rėktų ir pravardžiuotų vyrą, o jis savo ruožtu jai rankas bučiuotų ir gėles dovanotų, soriukas, bet, manau, čia jau nebe apie įtikimą vyrui reikia kalbėti. Ir, beje, pastebėjau tokį dalyką, kad tos rėksnės, dažnai net nepastebi, kad yra nepakenčiamos pačios, nes gi mato tik koks blogas jų tas vyras. Mielosios, gal įsitaisykite slaptas kameras ir po mėnesio pasižiūrėkite, kaip elgiatės namuose pačios.
Piktų laiškų kol kas nesu gavusi, tik su padėkomis, kuo labai džiaugiuosi ir, kas išties veža mane į priekį. Nors paskutiniu metu rašymui labai sunkiai randu laiko, būtent žmonių reakcijos, kurios yra nuostabios, mane verčia prisėsti ir vis pagalvoti, ką dar gero galėčiau parašyti. Ačiū jiems, mano skaitytojams.
