– Papasakokite apie savo vaikystę.
– Turėjau labai įvairiapusę vaikystę. Kadangi augau su 13 ir 15 metų už mane vyresniais broliais, visada jaučiausi turėdama labai stiprius ramsčius, iki šiol iš jų gaunu dideles gyvenimo pamokas. Broliai studijavo Kaune, ten ir liko gyventi, tad ir visas mokyklos atostogas praleidau šiame mieste – lankydavau muziejus, galerijas, leisdavau laiką su brolių draugais. Ši patirtis man leido kitaip pažvelgti į pasaulį, o kartu ir į karjerą.
Dar viena didelė vertybė man yra giminė iš tėčio pusės, suformavusi daug gražių tradicijų – turim net giminės dainą. Visada žinau, kad į juos galiu atsiremti, kartu pasidžiaugti laimėjimais, jie yra didžiausi mano sirgaliai.
Natūralu, kad šeima mano gyvenime užima ypač svarbią vietą. O per 25-erius savo gyvenimo metus išmoktas pamokas šiandien stengiuosi skiepyti ir brolių vaikams.
– Kokia buvote mokinė?
– Rietave, Lauryno Ivinskio gimnazijoje, buvau gana veikli. Turbūt didžiausią laiko dalį atidaviau mokslams ir grojimui fortepijonu meno mokykloje, o vėliau ir saksofonu. Nuo mažens turėjau didžiulę meilę teatrui, muzikai, gamtai ir knygoms.
Būdama aštuntoje klasėje pradėjau dirbti fotografe bei vaikų aukle, šios veiklos man padėjo sutikti ne tik daugybę nuostabių žmonių, bet kartu ir suprasti tikrąją pinigų vertę, pamatyti, kiek darbo reikia įdėti, kad uždirbtum.
Kiekvieną vasarą pavykdavo apsilankyti vis kitokioje stovykloje: lyderystės, geografijos, jojimo, nesvetimi būdavo ir įvairūs projektai. Domėjausi mane supančiu pasauliu bei stengiausi įsilieti į kuo daugiau skirtingų veiklų, nes jau tada supratau, jog ateityje bus itin reikalingas multidiscipliniškumas.
– Kas padėjo apsispręsti, kokią studijų kryptį pasirinkti?
– Sakyčiau, profesijos pasirinkimas buvo labai racionalus sprendimas, pagrįstas ne tik atsakymais į klausimą, kuo noriu būti užaugusi, bet kartu ir apskaičiavimais, ką tikrai sugebėsiu daryti bei kur slypi mano ateitis.
Nuo mažens turėjau norą padėti žmonėms, domino onkologinės ir paveldimos ligos bei jų gydymas. Kartu su broliu Tadu pradėjusi analizuoti profesijas visų pirma supratau, kad medicina manęs visai netraukia. Po ilgų analizės valandų nusprendžiau, kad minėtą tikslą galėsiu realizuoti pasirinkusi biotechnologijų kryptį. Šis suvokimas, jei gerai pamenu, atėjo 8–9 klasėje.
Po to liko tik kryptingai šito tikslo siekti. Įstojau į Vilniaus universiteto Molekulinės biologijos studijas. Vėliau šiame universitete anglų kalba tęsiau tarptautinės molekulinės biotechnologijos programos studijas, kurios buvo fokusuotos ir į biotechnologijos verslo vystymą.
– Koks buvo jūsų karjeros kelias?
– Studijuodama Vilniaus universitete įgijau gyvybės mokslų krypties bakalauro ir magistro diplomus. Nuo antro bakalauro kurso atlikau praktiką Vilniaus universiteto Eukariotų genų inžinerijos skyriuje, kur dirbau ties rekombinantinių lazdyno riešutų sinteze ir jų pritaikymu kuriant šiuolaikines alergijų diagnostikos platformas. Vėliau atlikau magistro baigiamąjį darbą VU Baltymų-nukleorūgščių sąveikos tyrimų skyriuje, vadovaujamame profesoriaus Virginijaus Šikšnio.
Ten teko tirti mažąsias CRISPR-Cas nukleazes, kurios ateityje gali būti taikomos kuriant genetiškai modifikuotą maistą ar gydant genetines, paveldimas žmogaus ligas. Be šių tiriamųjų darbų, didžiulį žinių ir praktikos bagažą įgavau vadovaujant „Vilnius-Lithuania iGEM“ komandai, su kuria laimėjome didįjį konkurso prizą didžiausiame sintetinės biologijos konkurse pasaulyje „iGEM“.
Šiame projekte kūrėme bakterinių žuvų infekcijų detekcijos, gydymo ir prevencijos platformas. Vadovavimas šiai komandai padėjo ne tik labiau įsigilinti į mokslines detales, bet kartu ir įgyti vadovavimo, planavimo, marketingo, viešųjų ryšių patirties.
Sukaupusi tiek mokslinės, tiek verslo vystymo bei vadovavimo patirties, šiandien dirbu fermentų inžinerijos startuolyje „Biomatter“, kur esu atsakinga už verslo vystymą. Man tai puiki galimybė sujungti savo turimas mokslines, verslo, lyderystės, marketingo žinias, kartu prisidedant prie tvaresnio ir efektyvesnio vaistų, chemikalų, maisto ir agrikultūrinių produktų kūrimo.
– Turint tiek tikslų ir uždavinių, ar lieka laiko laisvalaikiui, kitoms mėgiamoms veikloms?
– Labai mėgstu skaityti knygas, domiuosi psichologija, verslu, saviugda, lyderyste bei, žinoma, mokslu. Laisvalaikiu daug vaikštau, užsiimu funkcinės jėgos treniruotėmis, kartais minu dviratį. Iš mamos paveldėjau meilę maistui, todėl visada labai įdomu atrasti naujus skonius, ypač tyrinėti Japonijos bei Italijos virtuvių paslaptis. Ateities planuose yra ir naujų kalbų mokymasis.
– Ar dažnai aplankote savo gimtąjį Rietavą?
– Rietave tenka apsilankyti bent kartą per mėnesį, kadangi šiame mieste yra mano artimiausi žmonės, todėl visada gera sugrįžti. Kol kas mėgaujuosi gyvenimu Vilniuje, bet niekad nežinai, kur atsidursi po dešimties metų. Nors prieš penketą metų sakiau – niekada, šiandien šito žodžio taip drąsiai nebesakyčiau.
Savęs žemaite laikyti nelabai galiu, nes mama Skaidra yra kilusi iš Šilutės krašto. Ji dirba auklėtojos padėjėja Rietavo lopšelyje-darželyje. Nesu sutikusi žmogaus, turinčio didesnį pašaukimą darbui su vaikais. Tėtis rūpinasi magistralės priežiūra, tad tėvai neveikia nieko, kas būtų nors kiek susiję su mokslu.
Vyresnieji broliai taip pat nedirba mokslinėje sferoje, bet atrado pašaukimus ir tapo savo sričių profesionalais. Tadas dirba informacinių technologijų, o kitas brolis Donatas – elektros inžinerijos srityje.
Vis dėlto tėvai nuo pat vaikystės mokslui ir knygoms teikė didelę reikšmę bei prioritetą, buvo ganėtinai griežti ir kėlė labai aukštą kartelę pasiekimams, tad ir dėl pagyrimo reikėdavo stipriai paplušėti. Nors tada ir papykdavau, dabar tai atrodo labai teisingas ir man priimtinas auklėjimas.
Iš tikro žemaičio tėčio Vaclovo turbūt paveldėjau didelį užsispyrimą, šaltą būdą ir uolų tikslo siekimą, o perfekcionizmą, atidumą detalėms – be abejo, iš mamos. Kadangi augdama girdėjau skirtingas ne tik tėvų, bet ir likusios giminės tarmes, kalbu puskalbe, bet kartu labai džiaugiuosi girdėdama žmones, kalbančius tarmiškai.
– Kaip priėmėte žinią, kad kalėdiniame vakare Rietavo mero Antano Černeckio būsite apdovanota gerumo angelu?
– Likau maloniai nustebinta. Pirma mintis buvo, kad Rietave tikrai yra daug šito apdovanojimo vertesnių žmonių. Be kartu labai malonu, kad tolimesni gyvenime žingsniai yra pastebimi ir gimtojo miesto.
Vis dėlto svarbiausia, kad į tokius apdovanojimus nežvelgtume paviršiumi, bandytume jiems rasti gilesnę prasmę. Taip pat suprastume, kad už vieno žmogaus sėkmės visada slypi komandos, kitų žmonių įdirbis, nes vienas lauke niekad nesi karys.
Labai norėčiau, kad šitas gerumo angelas kalbėtų visai jaunajai Rietavo kartai, jog gyvenime reikia nebijoti kelti sau nepatogius tikslus, užduoti sau klausimus, į kuriuos šiandien nerandam atsakymo, o tada stipriai pasistengti, įdėti daug darbo ir tikėti tuo, ką darai.
Manau, šitas įvertinimas tik parodo, kad visiškai nesvarbu, iš kur esat, kiek šiandien draugų turit ar kokie dalykai sekas ar nesiseka mokykloj – svarbiausia turėt tikslą ir jo atkakliai siekti. Galiausiai sunkus darbas atsiperka ir viskas susidėlioja į savus stalčiukus.
