Šiandien jau nieko nebestebina, kad prie bet kokio įrenginio pavadinimo galime pridėti žodį „išmanusis“: išmanusis siurblys, išmanusis dantų šepetėlis, išmanusis alkotesteris, išmanusis šaldytuvas. Tokie daiktai egzistuoja, renka informaciją ir mums palengvina gyvenimą. Tačiau prieš daugiau nei dešimtmetį, tokie pavadinimai tikrai būtų privertę nusijuokti: na ir kuo gi tas siurblys ar šaldytuvas toks išmanus? Apie lietuvių sukurtą išmanų šaldytuvą ir apskritai apie išmanų daiktų internetą (angl. Internet of Things) Delfi papasakojo (KTU) Realaus laiko kompiuterių sistemų centro direktorius, Informatikos fakulteto (IF) profesorius Egidijus Kazanavičius.
Būtų pasitarnavę Alytaus gaisro metu
Kaip pasakoja profesorius, kad apie pirmuosius išmanius daiktų interneto įrenginius jis su komanda pradėjo galvoti prieš maždaug 20 metų, kai net nebuvo daiktų interneto koncepto. Jis neslepia, kad idėja buvo futuristinė. „Norėjome kurti išmanų namų kompiuterį, pirmieji namų kompiuteriai buvo baisūs, jie kainavo tiek, kiek namas Žaliakalnyje, Kaune“, – sako E. Kazanavičius.
Ir nors prieš 20 metų išmanūs sprendimai kainavo labai daug, „Statista“ duomenimis, prognozuojama, kad 2025 metais daiktų interneto tinklas apims net 75,44 milijardus išmanių prietaisų.
O kas apskritai yra daiktų internetas? E. Kazanavičius sako, kad šiandien mes visi puikiai žinome, kas yra internetas. „Turime fiksuotą internetą ir mobilaus ryšio internetą. Šiandien kompiuteris nelabai skiriasi nuo mobilaus telefono ar televizoriaus. Nes ir televizorius turi viduje kompiuterį, o mobilusis telefonas yra kompiuteris, turintis mikrofoną ir garsiakalbį, per kurį mes šnekame.
Globaliame internete mes turime masę informacijos ir paslaugų. Šalia globalaus interneto egzistuoja tai, ką mes vadiname paslaugų internetu. Dažniausiai mūsų vartotojai nenori žinoti apie technologijas ir nelabai ką apie jas žino. Technologijas jie žino tik kažkokiais pseudoniminiais vardais: 4G, 5G. Tai nieko nesako žmogui. Tačiau žmogus naudojasi paslauga: jis nori kalbėti, paskambinti, parašyti elektroninį laišką. Tai paslauga, kurią gauna vartotojas iš interneto. Taigi šalia globalaus interneto yra paslaugų internetas ir mes gauname įvairias išmanias paslaugas“, – aiškina profesorius.
Ir, jei seniau naudojome laidines jungtis (HDMI, USB), kad sujungtume daiktus, po kiek laiko atsirado visai kitoks internetas, kuris leidžia tarpusavyje sujungti įvairius daiktus, iš jų renka informaciją ir ją siunčia į globalų ir paslaugų internetą. Tai, sako profesorius, ir yra daiktų internetas. „Tai visiškai kitokie duomenų perdavimo būdai, protokolai. Pradėjus vystytis šiai daiktų interneto technologijai, išmanūs daiktai susidūrė su iššūkiu.
Temperatūros jutikliai, drėgmės jutikliai, oro užterštumo jutikliai, radiacijos jutikliai – tai jutikliai, kurie renka informaciją ir pagal tą informaciją mes galime vykdyti vienokias ar kitokias paslaugas. Pavyzdžiui, energijos apskaitos ir taip toliau“, – pasakoja pašnekovas.
Pagrindinis šių daiktų iššūkis yra faktas, kad dauguma jų – bevieliai. Jiems, sako profesorius, reikia energijos šaltinio.
„Mobilus telefonas irgi yra daiktas ir mes jį kas 3 dienas įkrauname. Jį galime nešiotis, bet karts nuo karto turime parnešti ir įkrauti.
Čia atsiranda iššūkis: kokia turi būti duomenų perdavimo protokolai, ryšio technologijos, kad tas išmanus daiktas, jutiklis galėtų išgyventi ilgai ir apdorotų informaciją? Būtent todėl atsirado daiktų interneto protokolai ir pats daiktų internetas“, – pasakoja E. Kazanavičius. Jis priduria, kad išmanieji įrenginiai darosi labai taupūs – vieno akumuliatoriaus įkrovimo kai kuriems įrenginiams užtenka net 6 metams.
Anot E. Kazanavičiaus, tokie išmanūs jutikliai puikiai galėjo pasitarnauti kaip prevencinė priemonė Alytaus gaisrui: jei aplink rizikingus objektus būtų išdėstyti atitinkami jutikliai, jie būtų aptikę gaisrą.
Šaldytuvas, kurio išsigando
Pasiteiravus, kaip gimė išmanaus šaldytuvo idėja, E. Kazanavičius sako, kad tai buvo futuristinis sumąstymas. „Pareiname iš darbų, negi dar yra noro sėsti prie kompiuterio? Nesinori juk nei į mobilų telefoną žiūrėti. Bet vakare daug laiko praleidžiame virtuvėje. Tai mintis buvo, kad išmanūs daiktai turėtų būti virtuvėje. O ko virtuvei reikia? Kilo mintis tą išmanų namų kompiuterį įmontuoti į šaldytuvą, kad galėtume matyti viską, kas yra šaldytuve. Galėtume kompiuterio užklausti, kokių produktų yra, kada baigiasi jų galiojimo laikas, galėtume matyti receptus. Jei namuose būtų išmani šildymo sistema, tai palietęs šaldytuvo ekraną galėtum ją kontroliuoti. Kažkas į duris paskambino? Sėdžiu virtuvėje ir šaldytuvo ekrane matau kameros vaizdą, galiu paspaudęs mygtuką atidaryti vartus ar duris, kad žmogus įeitų. Buvo tokia idėja“, – pasakoja pašnekovas.
O viena iš šaldytuvo funkcijų šiandien būtų tikrai populiari: E. Kazanavičius su komanda buvo sugalvojęs galimybę per šaldytuvą užsisakyti produktų iš prekybos centrų.
„Mes su „Snaigės“ įmonė pradėjome tą idėją vystyti. Į „Snaigės“ šaldytuvą nusprendėme įdėti kompiuterį, kuris sujungtų daiktus su internetu. Tada dar nebuvo daiktų interneto technologijos. Buvo galima matyti, koks oras lauke, kokių yra patiekalų receptų. Galima ir vyrui parašyti receptą, kaip išsikepti kiaušinienę. Tada dar nebuvo socialinių tinklų, bet šaldytuvas turėjo funkciją bendrauti su kitais šaldytuvais
Buvo idėja, kad ir produktus būtų galima pirkti. Siūlėme tokią paslaugą vienam prekybos centrui. Dabar tas prekybos centras turi paslaugą „Barbora“, o mes jiems tą paslaugą pasiūlėme prieš 14 metų: atvežti užsakytus produktus į namus“, – sako profesorius ir priduria, kad tąkart tokia idėja pardavėjams atrodė nepatraukli.
Ir nors šis šaldytuvas neatsidūrė kiekvieno iš mūsų namuose, vienas iš mokslininkų apie jį apsigynė daktaro disertaciją. „Šaldytuvas liko pas mus laboratorijoje – užbaigėme projektą ir daugiau nebevystėme.
Vėliau pas mus atvyko viena Lietuvos kompanija, kuri gamina paštomatus. Jie matė mūsų šaldytuvą ir pasiūlėme padaryti maistomatą: prie prekybos centro stovėtų maistomatas ir ten būtų sudėti maisto produktai, kuriuos tu nusiperki. Tas maistomatas buvo padarytas ir eksponuojamas pasaulinėje parodoje. Bet prekybos centrai idėja nesusižavėjo“, – sako E. Kazanavičius.
Šaldytuvas ne vienerius metus stovėjo užmirštas, kol viena įmonė neišreiškė susidomėjimo. E. Kazanavičus sako, kad to paties šaldytuvo pagrindu mokslininkai sukūrė biotechnologijų įmonei „Thermo Fisher“ šaldytuvą itin jautriems temperatūrai produktams. Šaldytuvai veikia kaip pardavimo kioskai, kurių pasaulyje – apie 10 tūkstančių, o įdiegti sensoriai suteikia informaciją gamyklai, kokie produktai baigiasi, kiek produktų reikia pagaminti, kiek, ko ir kur reikia nuvežti.
