Filmas daugelį žiūrovų privertė užduoti klausimą: ar šiandien turime išteklių ir technologijų tokiai katastrofai išvengti?
Vadovaujantis naujo mokslinio darbo išvadomis, atsakymas yra teigiamas, praneša scitechdaily.com.
„Parodėme, kad žmonija peržengė technologinį slenkstį, kad išvengtų dinozaurų likimo, – neseniai preprintų portale „Arxiv“ paskelbtame darbe rašo Santa Barbaroje esančio Kalifornijos universiteto tyrėjai Philipas Lubinas ir Alexas Cohenas. – Parodėme, kad užtektų turimų technologijų net jeigu apie artėjantį asteroidą sužinotume likus šešiems mėnesiams iki susidūrimo.“
Mokslininkai pajuokavo, kad dinozaurai „nesimokė fizikos ir nesukūrė gynybinės sistemos“.
Naujajame darbe, kaip ir daugelyje kitų, analizuojami keli metodai, kaip išvengti susidūrimo su asteroidu, tačiau šiuo atveju tyrėjai daugiausia dėmesio sutelkė į įvairius skvarbiuosius sprogstamuosius užtaisus.
Jiedu padarė išvadą, kad veiksmingiausias būdas asteroidui nukreipti – naudoti nedidelius branduolinius sprogstamuosius įtaisus. Į kosmosą juos galėtų iškelti itin masyviems kroviniams skirta NASA raketa „Space Launch System“ (tiesa, ji dar neužbaigta) arba raketa „SpaceX Spaceship“ (orbitoje tektų papildyti jos degalų atsargas).
Žinoma, branduoliniai sprogstamieji įtaisai visiškai nesunaikintų asteroido, nes tai padaryti praktiškai neįmanoma, turint omenyje svečio iš kosmoso dydį, tačiau sprogimai sunaikintų dalį asteroido paviršiaus ir pakeistų jo skriejimo trajektoriją. To turėtų pakakti susidūrimui išvengti.
Informacija, kad šiandien turime technologijų tokiems metodams įgyvendinti, nėra nauja. „Apollo“ astronautas Rusty Schweickartas, padėjęs įsteigti asteroidų tyrimų organizaciją B612, apie tai užsiminė dar 2010-aisiais.
„Noriu pasakyti, jog mums nereikia pradėti didžiulės technologijų kūrimo programos, kad galėtume nukreipti daugumą grėsmę keliančių asteroidų“, – tada pareiškė jis, bet pridūrė, jog turimos technologijos nebuvo nei sujungtos į vientisą sistemą, nei išbandytos, todėl jų veiksmingumo klausimas išlieka atviras.
Laimei, viskas greitai pasikeis. Praėjusių metų pabaigoje NASA pradėjo pirmąją planetinės gynybos bandomąją misiją „Double Asteroid Redirection Test“ (DART). Jos metu viliamasi pademonstruoti, kad erdvėlaivis gali savarankiškai nuskristi prie palyginti nedidelio asteroido ir suduoti kinetinį smūgį. DART tikslas – išsiaiškinti, ar toks metodas leistų nukreipti išties pavojingą asteroidą.
Nors „planetų žudikų“ pasitaiko nedažnai, maždaug kartą per 100 mln. metų, visgi tikslingiau būtų klausti, kada toks asteroidas pasirodys, o ne ar apskritai taip nutiks.
P. Lubino ir A. Coheno darbe pažymima, kad į Žemę atsitrenkus 10 kilometrų pločio asteroidui, skriejančiam 40 kilometrų per sekundę greičiu, smūgio energija prilygtų 300 teratonų trotilo, arba maždaug 40 tūkst. kartų viršytų visų pasaulio šalių branduolinio arsenalo galingumą.
„Kalbant apie energijos kiekį, jis būtų panašus į sukėlusį masinį rūšių išmirimą kreidos–terciaro periodais prieš 66 mln. metų. Toks asteroidas keltų egzistencinę grėsmę žmonijai, – teigė mokslininkai. – Pademonstravome, kad įmanoma nukreipti asteroidą pasitelkiant turimas technologijas, tačiau būtinas veiksmingas branduolinių sprogstamųjų įtaisų panaudojimas.“
Tyrėjai taip pat pasamprotavo, kokių pastangų prireiktų norint nukreipti Teksaso valstijos dydžio (maždaug 830 km skersmens) asteroidą. Nykštukinė planeta Cerera yra panašaus dydžio.
„Ką daryti tokiu atveju? – paklausė studijos autoriai. – Na, variantų nėra daug: a) linksmintis iki paskutinės minutės; b) nuskristi į Marsą ar Mėnulį ir linksmintis ten; c) prisiminti animacinio filmo „Viščiukų maištas“ („Chicken Run“) veikėjų veiksmus.“
Juokai juokais, bet studijos autoriai pabrėžė, kad jų darbo tikslas – įrodyti, jog net turėdami labai nedaug laiko sugebėtume tinkamai sureaguoti į grėsmę iš tolimojo kosmoso, tačiau turime būti pasiruošę. Tą patį kartojo ir R. Schweickartas bei B612 atstovai.
„Nors skaičiai gali pasirodyti gąsdinantys, asteroido nukreipimas nėra neįmanoma misija net šiuo žmonijos technologinio išsivystymo etapu, – patikino P. Lubinas ir A. Cohenas. – Tai suteikia vilties, jog pajėgtume apsaugoti planetą ir per labai trumpą laikotarpį. Žinoma, geriau tokioje situacijoje visai neatsidurti, bet atsarga gėdos nedaro.“
Šaltinis: https://arxiv.org/abs/2201.10663
