Tada telefonas svėrė du kilogramus, baterija veikė vos dvidešimt minučių, ir svarbiausia buvo ne konkurencija ar rinkos tendencijos, o kaip įtikinti žmones, kad nebūtina skambinti tik iš namų ar biuro.
„Didžiausia mobiliojo telefono nauda per keturiasdešimt metų buvo ir ateityje bus ta, kad pagerėjo mūsų produktyvumas. Pirmiesiems mobiliesiems žmonės išleisdavo apie dešimt tūkstančių dolerių. Manot, kad jie buvo turtingi? Nevisai. Tai buvo nekilnojamo turto agentai. Jie turėdavo sėdėti biure ir laukti, kol kas nors paskambins. Bet jei negali parduoti namo jo neparodęs, tai mobilusis telefonas gali padėti – pardavimo rodikliai išaugo dvigubai.
Pateiksiu ir modernių laikų pavyzdį: labai neturtinga moteris Indijoje pasiima nedidelę paskolą, nusiperka mobilųjį telefoną, jo paslaugą parduoda ūkininkams, kad jie galėtų paskambinti į gretimus kaimus ir sužinoti, kam reikia jų pasėlių. Tik pagalvokite apie tai. Visi laimi ir visi tampa turtingesni. Čia ir slypi mobilaus telefono vertė, ir tai tęsis artimiausius keturiasdešimt metų“, – sako M. Cooperis.
– Tai mūsų visų produktyvumas dar didės?
– Aš taip manau. Ir ne tik mobilieji telefonai – taip pat ir internetas, ir visuomeniškumas išspręs skurdo problemas per artimiausias kelias kartas.
– Jūs sakote, kad mobilusis telefonas buvo revoliucija, tačiau skaitmeninės revoliucijos nėra – išmanieji telefonai tik daro gyvenimą patogesnį. Tikrosios revoliucijos bus tos, kai technologijos išspręs skurdo problemas, didindamos bendruomeniškumą, arba padės nustatyti ligas ir nuo jų apsaugoti, arba padės mokyklose, per lavėjimui skirtus žaidimus. Kodėl šie dalykai jums atrodo tokie svarbūs?
– Šiandien išmaniaisiais telefonais vis dėlto dažniausiai žaidžiame žaidimus. „Twiter`is“, „Facebookas“ – ir pramoga; filmų žiūrėjimas – pramoga, o ne revoliucija. Elektroninis paštas irgi ne – jį galima pasitikrinti ir kitais būdais. Revoliucija yra tada, kai tai visiškai pakeičia tavo elgesį. O tai dabar tik prasideda. Be to, išmanieji telefonai per daug sudėtingi – jie reikalauja, kad žmonės taptų inžinieriais. Kas dar gali nuspręsti, kaip išsirinkti iš penkių šimtų tūkstančių programėlių, kurios tau reikia labiausiai? Tai beprotiška! Nes kažkada turi pasakyti telefonui, kokie tavo poreikiai, arba telefonas turi suvokti, kokie tie poreikiai ir tarnauti, kad nebūtum inžinieriumi.
– Jūs net kelis kartus pabrėžėt, kad technologijos turi būti jūsų vergas ir jums tarnauti, padėti. Bet ar ne visais atvejais jos ir tarnauja žmogui?
– Ne. Ir viena iš pagrindinių inžinierių nesėkmių yra ta, kad jie taip susižavi savo inžineriniais pasiekimais. Neseniai pažiūrėjau į vieną telefoną, kurio fotoaparate yra šešiolika tūkstančių pikselių. Pasirodo, kad turint vieną tūkstantį išeina geros nuotraukos, o keturis – labai geros. Mus taip sužavi skaičiai, kad mes pamirštam, jog tikrasis technologijų tikslas yra tiesiog pagerinti gyvenimą.
– Kokią ateitį prognozuojate fakso aparatui ir laidiniam telefonui?
– Trisdešimt procentų, tiksliau, trisdešimt vienas – nes skaičius labai greit auga – Jungtinėse Valstijose turi tik mobilųjį telefoną. Laidinio jau neturi. Viename mieste tiekėjas pasakė, kad nebeteiks laidinio telefono paslaugos. Žmonės turės tik internetą ir mobiliuosius telefonus. Galiausiai laidai bus būdas sujungti fizinius daiktus, mašinas, vietas, bet žmonės tarpusavyje bendraus tik belaidžiais būdais.
– Savo pranešime sakėte, kad kai žmogaus protas ir technologijos susijungs, tada žmonija bus pajėgesnė.
– Reiktų žvelgti labai toli į ateitį, tačiau net šiandien žmogaus protas labai gerai sugeba apibendrinti ir atpažinti sudėtingas struktūras, paversti jas suprantamais dalykais. O to labai gerai daryti su mašinomis mes nemokame, nebent labai primityviai. Bet žmogaus protas labai prastai viską atsimena, mūsų atsiminimai labai nepatikimi. Žmogaus protas labai prastai apdoroja didelį kiekį skaičių, apskaičiuoja. Ir jau šiandien mes naudojam tuos prietaisus kaip pagalbinę priemonę. Vaikai mokyklose, bent Jungtinėse Valstijose, šiandien nebeturi mintinai mokytis daugybos lentelės. Jiems padeda mašinos. Bet ryšys tarp žmonių ir mašinų šiandien labai keistas. Tai tiesiog klaviatūra. Bet mes tobulėjam. Mes mokomės įtraukti ir gestus, rankos judesius, ir tik dabar pradedam suvokti, kaip priimti signalus, kuriuos siunčia protas. Taigi ateityje viskam susijungus, mes daugiau bendrausime su mašinomis, mašinos daugiau padarys, o tai reiškia, kad mums reikės mažiau galvoti apie elementarius dalykus, ir daugiau apie tai, ką daro žmogaus protas.
– Dar kalbant apie mobiliuosius telefonus. Jūs sakot, kad jie turi tapti mūsų vergais, tačiau atokesnėse vietose, pavyzdžiui, Lietuvoje, ypač vyresni žmonės dažnai net mobiliųjų telefonų dar neturi. Ką jie praranda?
– Kaip džiaugiuosi, kad jūs to paklausėt. Nes mano žmona, kuri už mane daug protingesnė ir taip pat yra išradėja, išrado telefoną būtent tiems žmonėms, apie kuriuos jūs kalbate. Tai „Jitterbug“ telefonai – jie yra tiesiog telefonai, turi didelius mygtukus. Turi įjungimo ir išjungimo toną. Kai telefoną pridedi prie ausies, girdi skambučio garsą, kaip paprastame telefone. Tokie telefonai sukurti vyresniems žmonėms, kuriems jokios naujosios technologijos nerūpi. Ir kai ištinka bėda, paspaudžia „O“ mygtuką, kuriuo paskambina tiesiai operatoriui. Operatorius turi visus duomenis apie žmogų, gali pridėti kitą žmogų prie kontaktų sąrašo. Tai konkrečiai bendruomenei skirtas telefonas, ir tai yra ateities tendencijų dalis. Tapdami turtingesni, vis labiau artėjame prie to, kad mūsų įrenginiai visiškai būtų pritaikomi mums, kuo mažesnei grupei žmonių. Nes idealiu atveju telefonas turi būti sukurtas tik jums. Pritaikytas tik visų jūsų įpročiams, kurie kitokie negu visų kitų.
– Kokia jūsų ateities svajonė, kalbant apie žmones ir technologijas, kad ir po dviejų šimtų metų? Koks būtų geriausias jų plėtros scenarijus?
– Geriau nekalbėkim apie tokią tolimą ateitį, nes žmonės galvos, kad tikrai esu pamišęs. Bet, tiesą sakant, aš tikrai galvoju apie laikus po dviejų šimtų metų. Tačiau mano svajonė – atsikratyti skurdo, ligų, kad žmonės būtų išmanesni – jai išsipildyti dar reikės poros kartų. Trisdešimt–keturiasdešimt metų. Tačiau viskas ir neturi keistis staiga. Viskas gerės palaipsniui, metai po metų. Žmonės net nepastebės, bet jie nustos ieškoti daugiau pikselių, daugiau megabaitų per sekundę... Labiau galvos apie tai, kaip telefonas jų gyvenimą gali padaryti geresnį. Ir per dvi artimiausias kartas viskas labai pasikeis – taip, kaip ir pasikeitė per pastaruosius keturiasdešimt metų.
