Bet ką sakytumėte, jeigu tame „Gmail“ laiške būtų ne medicininis tekstas (ar spintos projekto patvirtinimas baldžiams, ar bet koks kitas nuobodus dalykas), o jūsų (ar jums brangaus žmogaus) vyriško pasididžiavimo nuotrauka? Ar norėtumėte, kad ją apžiūrėti galėtų ne tik du privatūs asmenys, kurie keičiasi šia informacija ir mano, jog tai atlieka diskrečiai? Ar sutiktumėte, kad jūsų (ar jums brangaus žmogaus) penį vertintų ir keli nepažįstami žmogučiai, sėdintys kur nors NSA duomenų centre Jutos valstijoje ar kuriame nors kitame agentūrai priklausančiame pastate? Nes šiuo metu galbūt būtent tuo šie jums visiškai nepažįstami žmonės dabar ir užsiiminėja.
Žinoma, tai yra visiškai begėdiškas realios situacijos supaprastinimas, tačiau šiuo atveju tai tikriausiai galima pateisinti. Humoristas Johnas Oliveris, nevengiantis paanalizuoti pačias aštriausias JAV (o kartais – ir viso pasaulio) visuomenei aktualias temas, būtent taip sugebėjo sukelti žmonių susidomėjimą šia problema. Aštriai, kandžiai, taikliai ir taip, kad suprastų kiekvienas amerikietis (ar bet kurios kitos valstybės gyventojas).
Taigi, priežastis, dėl kurios J. Oliversi panaudojo penį kaip informacijos iliustraciją – žmonių nesugebėjimas įvertinti asmeninės informacijos privatumo tol, kol ta informacija netampa iš tiesų privati. Visuomenės nedomina joks E. Snowdenas. O jeigu kas tą vardą ir yra girdėjęs, tai mano, jog tai yra vyrukas, nutekinęs JAV kariuomenės slaptus duomenis svetainei „WikiLeaks“ ar netgi kad jis pats yra „WikiLeaks“ šeimininkas. Kitaip tariant, blogietis, platinantis informaciją, kurios platinti neturėtų.
Bet štai kai visuomenė supažindinama su idėja, kad jų privačiausių kūno vietų nuotraukos dabar yra analizuojamos JAV vidaus žvalgybos tarnybų – pasidaro jau kur kas įdomiau: jie siunta ir nori, kad tokia praktika būtų nedelsiant nutraukta.
J. Oliveris šiai savo temai panagrinėti pasirinko patį tinkamiausią laiką: birželio 1 dieną JAV liausis galiojęs po 2001 m. rugsėjo 11 tragedijos priimtas „Patriotinis aktas“, kuriuo JAV teisėsaugininkams suteiktos plačios ir menkai ribotos galios gauti iš esmės visą įmanomą informaciją, jeigu tai yra susiję su antiteroristiniais tyrimais. O iki to laiko politikai turi priimti sprendimą: ar pratęsti antiteroristinio įstatymo galiojimą, ar pripažinti, kad jau gana medžioti vaiduokius?
Kibernetinio stebėjimo programa sėkmingai vykdant antiteroristinį tyrimą buvo panaudota... 1 kartą. Tuo tarpu prašymų vykdyti „skaitmeninį užsienio valstybių stebėjimą“ (t. y., vykdyti duomenų, kurie keliauja tarp JAV ir ne JAV tarnybinių stočių) buvo dešimtys tūkstančių. Teismas, išduodantis leidimus užsienio informacijos stebėjimui per pastaruosius 34 metus patvirtino 35 434 leidimus stebėti informaciją. Atmetė tik 12 prašymų.
J. Oliveris nepatingėjo nuvažiuoti į Maskvą ir apie NSA vykdomą šnipinėjimą pasikalbėjo su pačiu Edwardu Snowdenu – žmogumi, kuris užvirė visą šią košę ir už tai dabar savo gimtinėje yra vertinamas kaip išdavikas.
Na, bet geriau vieną kartą patiems pamatyti viską apie interneto laidais siunčiamus penius, nei dešimt kartų perskaityti:
