Informaciją apie PRISM egzistavimą nutekinęs analitikas Edwardas Snowdenas tapo JAV valstybės priešu ir nuo CŽV rūstybės slepiasi Honkonge, nors didelių vilčių dėl savo ateities nepuoselėja.
O kaip yra Lietuvoje? Ar mūsų pačių Saugumo tarnybos – pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamentas – nejučiomis nesuraizgė visų mūsų nematomais pančiais, kurie niekais paverstų visų mūsų privatumą ir suteiktų pareigūnams net ir be teismo sankcijų turėti prieigą prie mūsų paliekamo internetinio pėdsako – privačių susirašinėjimų, visų internete anonimiškai patalpintų nuotraukų, komentarų ar kitos informacijos?
VSD: patys tikrai nestebime
Valstybės saugumo departamento atstovas Vytautas Makauskas DELFI paklausus, ar ši tarnyba ar kokia kita panašias funkcijas atliekanti Lietuvos tarnyba nevykdo nesankcionuoto, preventyvaus, visuotinio piliečių veiksmų internete stebėjimo, tvirtai atsakė: „Jeigu eina kalba apie kažkokį visuotinį stebėjimą, tai noriu dar kartą paneigti tą gajų įsitikinimą. Visuotinio stebėjimo tikrai nėra. Visi šie dalykai, kurie vyksta – kažkokių asmenų stebėjimas – yra tik prokurorų ir teismo sankcionuoti veiksmai. Teisinėje valstybėje neteisinių dalykų būti negali“.
Tačiau paklausus, ar VSD nebendradarbiauja su CŽV, NSA ar kitomis JAV žvalgybos tarnybomis informacijos mainų srityje, V. Makauskas nukirto: „Tokių dalykų mes nekomentuojame“.
Bendrovės „Teo“ komunikacijos vadovas Antanas Bubnelis patvirtino, kad mūsų šalies specialiosios tarnybos jų duomenų centruose tikrai nevykdo jokio nesankcionuoto duomenų srautų filtravimo: „Informaciją teisėsaugos ir kitoms valstybinėms institucijoms telekomunikacijų operatoriai teikia įstatymų numatyta tvarka. Interneto tinkle klientų siunčiamos ir atsisiunčiamos informacijos turinys nėra stebimas. Elektroninių ryšių duomenys gali būti atskleidžiami tik pagal motyvuotą teismo sprendimą, kaip tai numato Lietuvos Respublikos teisės aktai. Tiesa, ir tokiu atveju atsakingos institucijos gali gauti tik tą informacijos dalį, kuri susijusi su teismo sprendimu“.
Apie masinio nesankcionuoto interneto srauto stebėjimo atvejus nebuvo žinoma ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui Artūrui Paulauskui: „Šita informacija [apie PRISM - DELFI], bent jau mūsų komitete gauta pirmą kartą. Kiek suprantu, ir kitos Europos valstybės nelabai informuotos apie šios sistemos veikimą“.
„Bet kokiam įsibrovimui į privačią erdvę reikalingas teismo sutikimas, nes čia ribojamas privatumas ir galioja visi mūsų įstatymai, kurie numato kaip tokiais atvejais veikti. Ir kalbu tik apie konkrečius asmenis bei konkrečius atvejus. Totalaus stebėjimo mūsų įstatymas tiesiog nenumato – tai prieštarautų interneto, kaip laisvos ir atviros erdvės, esmei. Pas mus internete turi veikti tos pačios taisyklės ir teisės, kaip ir visoje ES – tie patys principai, žmogaus teisės“, - sakė A. Paulauskas.
Už stebėjimą numatyta atsakomybė
Advokatas Andrius Iškauskas tikina, jog pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus nesankcionuotas preventyvus informacijos stebėjimas yra neteisėtas: „Viso srauto stebėjimas Lietuvoje turėtų būti pripažintas neproporcingu privatumo pažeidimu. Jeigu ikiteisminio tyrimo pareigūnai daro tai konkretaus asmens, kuris gali būti įtariamas padaręs nusikaltimą pagal operatyvinės veiklos įstatymą, atžvilgiu, tai toks stebėjimas manęs nestebintų. Ir didelės grėsmės privatumui nematau. Bet jeigu tai yra daroma masiškai ir pažeidžiant operatyvinės veiklos įstatymą, tai būtų neproporcinga, neadekvatu, nes informacija renkama apie žmones, kurie niekuo neįtariami ir jokios baudžiamosios bylos jiems niekada nebus iškeltas. O informacija apie tai, kas daroma, pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamento ar kariuomenės tam tikrų padalinių apskritai nėra vieša ir nežinau ką jie daro. Įstatymų jie turi laikytis, bet ar laikosi – vienas Dievas žino. Tikiuosi, tikiu, kad laikosi“.
Pasak jo, jei būtų nustatyta, jog mūsų valstybės saugumu besirūpinančios tarnybos, nesilaikydamos operatyvinės veiklos įstatymo, vykdo visuotinį interneto informacijos stebėjimą, būtų akivaizdūs nusikaltimo požymiai. „Tokiu atveju paprasčiausias kelias – kreiptis į policiją ar kitus teisėsaugos organus. Masišku atveju tyrimą turėtų pradėti ir Seimo atitinkamos komisijos, ir tos institucijos, kurios kontroliuoja, kurioms atskaitinga atitinkama stebėjimą vykdžiusi institucija. Ir jeigu jie tai darytų pažeisdami teisės aktus, jokio imuniteto jie neturėtų“.
Paklausus, ar situacija kaip nors keistųsi, jeigu saugumo tarnybos informaciją ne pačios aktyviai rinktų, o gautų šiuos duomenis iš stebėjimą ir taip vykdančios JAV agentūros NSA, advokatas patikino, jog iš esmės – ne. „Atskirai toks atvejis nėra reglamentuojamas, bet aš nematau didžiulio skirtumo. Jeigu kokia nors lietuviška tarnyba duomenis kaupia, tai pats savaime rinkimas ir kaupimas gali būti teisės pažeidimas, užtraukiantis atsakomybę. Pats rinkimas gali būti papildoma veikla, kuri gali būti nagrinėjama atskirai. Bet net ir nerenkant duomenų, o gaunant juos iš kažkur kitur, kaupimas, saugojimas ir naudojimas pažeidžiant įstatymo raidę, turėtų būti atsakomybę užtraukiantis veiksnys“.
Programišius: viską stebėti – nei brangu, nei sudėtinga
Pseudonimu Zogg pasivadinęs programišius, dirbantis įmonių IT infrastruktūros saugumo konsultantu, tikino, kad teoriškai spec. tarnyboms vykdyti interneto srauto stebėjimą su prieiga prie naudojimosi pasauliniu tinklu istorijos yra tikrai nesudėtinga ir nebrangu: „Pavyzdžiai JAV yra tokie, kad norint stebėti informacijos srautus, papildoma įranga yra reikalinga. Paprastai šnekant, jie be atsiklausimo atsineša, tarkim, į „Verizon“ centrinę būstinę kelias dėžes, prijungia maršrutizatorių prie pagrindinio 10 gigabitų kabelio ir viską kopijuoja į savo tinklus. Iš esmės tai yra labai nebrangios techninės priemonės. Ar Lietuvoje kas nors taip daro – tai yra klausimas. Galbūt ne patys lietuviai taip daro, galbūt tariamasi su kitų šalių saugumo agentūromis“.
Pasak Zogg, patraukliausi interneto mazgai, kuriuose saugumo tarnybos galėtų norėti vykdyti stebėjimą, yra „Teo“ ir mobiliojo ryšio operatorių duomenų centrai. Tačiau „Teo“ atstovas A. Bubnelis jam prieštarauja: „Nėra vienos vietos Lietuvoje, kur sueitų visas ar didžioji dalis interneto srauto. Kaip žinia, pati interneto architektūra lemia kad informacija eina trumpiausiu ar greičiausiu keliu“.
Kita vertus, Zogg nemano, kad Lietuvos valdžia be teismų sutikimo stebi kiekvieną gyventoją: „Čia yra techninis klausimas – ar būtina viską loginti, laikantis prielaidos, kad jeigu kada nors prireiks, bus galima viską perskaityti. Nesąmonė. Iki šiol policijai ir saugumo įstaigoms reikėjo turėti teismo orderį, leidžiantį legaliai rinkti visą informaciją. Ir to užtekdavo. Puikiausiai veikia ta mūsų sistema, tuos banditus sugaudo. Ir nereikia visų trijų milijonų gyventojų duomenų loginti“.
Programišius tikina, kad jo nuomonę apie privatumo ir saugumo pusiausvyrą puikiai iliustruoja JAV prezidento Bejnamino Franklino citata: „Bet kokia bendruomenė, atsisakanti truputėlio privatumo dėl truputėlio saugumo yra neverta nė vieno iš jų ir abiejų netenka“.
NSGK vadovo A. Paulausko nuomonė asmens privatumo ir valstybės saugumo balanso klausimu buvo šiek tiek kitokia: „Dabar matau, kad žmogui privatumo lieka vis mažiau. Aišku, grėsmės aplink yra didelės, o valstybės pareiga yra saugoti visuomenę ir kiekvieną žmogų, bet tas balansas vistiek turi būti surastas – kad žmogus jaustųsi ir saugus, ir turėtų privačią erdvę, kad nebūtų braunamasi į slaptus, privačius dalykus, kurių jis nenori viešinti. Galbūt prioritetai priklausytų ir nuo situacijos. Karo metais riba tarp valstybės privatumo ir asmens saugumo būtų brėžiama vienoje vietoje, taikos metu – kitoje. Grėsmei didėjant tikriausiai ši riba vėl persislinktų link valstybės saugumo“.
Pagrindinis naujienų portalo DELFI akcininkas Hansas Luikas, pasibaisėjo faktu, jog šimtus milijonų interneto vartotojų aptarnaujantys interneto ištekliai - „Facebook“, „Google“, „Yahoo“ bei daugelis kitų – įsileido JAV saugumo tarnybas: „DELFI niekada ir su jokia vyriausybe nepasirašinėjo jokių susitarimų, leidžiančių kopijuoti ar automatiškai stebėti mūsų skaitytojų informacijos srautą. Negalime sau leisti valdžiai atiduoti tokių plačių teisių mūsų vartotojų atžvilgiu, kaip, panašu, tai padarė mūsų kolegos iš JAV - „Facebook“, „Google“ ir kiti.
