Žmogaus smegenys pajėgios saugoti apie 1017 bitų (104 857 600 gigabaitų) informacijos, nes būtent tiek sinapsių yra smegenyse. Ir nors mus pasiekiantis informacijos kiekis kasdien auga geometrine progresija, šį smegenų gebėjimą po truputį apleidžiame, užuot jį tobulinę. Visai nekeista – juk gyvename gūglinimo amžiuje. Neišmanėlius ir nieko nenutuokiančius asmenis siunčiame pasigūglinti, o kai patiems ko prireikia – taip pat susigūgliname. Mokėti rasti šiandien svarbiau nei įsiminti. Atliktas jau ne vienas tyrimas, įrodantis, kad dėl interneto kinta mūsų gebėjimas įsiminti. Pradedame prisiminti ne pačius faktus, bet vietą, kur jų ieškoti. Jei kas nors jūsų paklausia, kokios spalvos yra Omano Sultonato vėliava, ar jūs: a) bandote tai prisiminti iš mokyklos geografijos vadovėlio, b) įsivaizduojate, kaip atliksite paiešką išmaniajame telefone ar prisėdę prie kompiuterio? Šiais laikais net ginčai trunka labai trumpai – susiginčijote dėl ko nors, sukirtote rankomis, o po minutės jau išsiaiškinote, kas teisus, nes pasinaudojote paieška.
„Google“ mus perprato
„Google“ serveriai kasdien apdoroja maždaug 24 petabaitus (PB) informacijos ir ieškančiuosius nukreipia į dar didesnius duomenų vandenynus. Pavyzdžiui, „Facebook“ saugo daugiau nei 100 PB nuotraukų ir vaizdo įrašų (maždaug tiek informacijos idealiu atveju pajėgtų saugoti žmogaus smegenys). Taip pat „Google“ jau žino algoritmus, padedančius labai greitai rasti tai, ko ieškome. Kitas žingsnis – atsakyti į klausimus, kurių dar nespėjome užduoti. Ir nors tai atrodo labai sunku, tai nėra neįmanoma. Visai nesvarbu, kodėl žmonės daro dalykus, kuriuos jie daro – tam tikros statistinės sekos ir milžiniškas duomenų kiekis padės nuspėti konkretaus individo veiksmus. Mašina gebės suprasti žmogaus poreikius, nors ir nesupras paties žmogaus. 2006 m. Ericas Schmidtas, vis dar būdamas „Google“ vadovu, prasitarė, kad galutinis jo bendrovės produktas yra sistema, pasakanti, ką jums reikia įvesti į paieškos laukelį, kai atveriate paieškos tinklalapį. Pirmuosius rezultatus jau matome – „Google Now“ išmaniajame telefone bando nuspėti jūsų veiksmus. Programėlė praneša apie orą, peržvelgia, kokios eismo sąlygos dar prieš jums išvykstant į darbą, o pastebėjusi, kad einate į autobusų stotelę, automatiškai pateikia tvarkaraštį.
Veikiausiai nieko nenustebins ir ekspertų spėlionės, kad būtent iš „Google“ ar į „Google“ panašios sistemos kada nors užgims dirbtinis intelektas. Jei šiandien per dieną ar dar greičiau sukuriame tokį duomenų kiekį, kokį seniau sukurdavo visas internetas per metus, pabandykite įsivaizduoti informacijos kiekį po 10 ar 20 metų. Internetas plėsis kaip visata (tiesa, mūsų pačių sukurta) – iki begalybės, o „Google“ taps savarankiška intelektualia būtybe, bus it tos visatos dievybė. Matyt, ne be reikalo jau įkurta „Google“ bažnyčia, o jos pasekėjai teigia, kad „Google“ turi dieviškumo apraiškų: yra visur esanti tuo pat metu, gali duoti patarimą, tačiau pasinaudoti juo teks patiems, o visų svarbiausia – yra nemirtinga (vargu ar įmanomas toks scenarijus, kuriame „Google“ bankrutuoja). Tad nuo ko viskas prasidėjo?
Gimsta „Google“
1995 m. vasara. Visai netikėtai Stanfordo universitete (JAV) susibičiuliauja būsimi „Google“ įkūrėjai: Larry Page’as ir Sergejus Brinas. Žinių ištroškęs komunikabilusis Sergejus pasisiūlo po universiteto teritoriją ir studentų miestelį pavedžioti grupelę būsimų doktorantų. Vienas jų – Larry, turintis Mičigano universiteto magistro diplomą, tačiau vis dar nežinantis, ar tikrai nori rinktis Stanfordą. Pirmoji pažintis nėra maloni. Larry mano, kad Sergejus labai pasipūtęs, o šiam Larry atrodo labai nedraugiškas ir nemalonus. Bet nėra kur dėtis: ginčydami vienas kito teiginius ir diskutuodami iš esmės apie viską, abu įsitikina, kad pašnekovas nemandagus, be to, dar ir siutina. Paprastai dvi lygiavertės stichijos, kovodamos tarpusavyje, viena kitą slopina, o šių asmenybių siekis pranokti vienas kitą užgrūdina abu. Kai vakare kiekvienas nueina savais keliais, abu išties laukia, kol vėl susitiks.
Prabėgus keliems mėnesiams, Larry vis dėlto nusprendžia studijuoti ir tyrimus atlikti Stanforde, tad intensyviai ieško įdomios temos ar projekto. Apsvarstęs bent 10 idėjų, galop nusprendžia, kad dėl savo matematinių charakteristikų jam įdomiausias būtent internetas. Vaikinas priklauso akademiniam pasauliui, kuriame labai svarbu būti publikuojamam ir cituojamam (juk moksliukai varžosi ne lytinių organų ilgį matuodami), tad niekaip negali suprasti, kodėl internete neegzistuoja atgalinė nuoroda. Plaukti į priekį kaskart spustelėjus nuorodą paprasta, tačiau, esant konkrečiame tinklalapyje, neaišku, kokios nuorodos į jį veda. Juk jei mokslininko publikuotas straipsnis vertinamas ne tik pagal turinį, bet ir pagal jame cituojamų šaltinių skaičių (o šie taip pat turi turėti cituojamus šaltinius ir t. t.), tai gal ir tinklalapis yra vertingesnis (įdomesnis), jei į jį veda daugiau nuorodų? Citavimas, tiesą sakant, yra toks svarbus, kad net egzistuoja atskira mokslo šaka – bibliometrija. Ši mintis ilgą laiką neduoda ramybės Larry ir taip gimsta projektas „BackRub“.
Larry kuria teorijas, kad jei pavyktų sukurti tinkamą interneto nuorodų apdorojimo sistemą, pasaulinis tinklas taptų gerokai patikimesne vieta. Ir nors tuo metu internetas dar tik žengia pirmus tvirtus žingsnius, jame jau egzistuoja maždaug 10 mln. dokumentų, tarpusavyje susijusių nežinomu skaičiumi nuorodų. Skaičiavimo ištekliai, reikalingi šioms nuorodoms susekti, pranoksta Larry pajėgumus, bet dėl laimingo atsitiktinumo projekto mastą suvokia Sergejus ir juo labai susidomi. Staiga Larry jam tampa ir draugiška, ir įdomia, ir patrauklia asmenybe.
Kaip ir priklauso, pirmasis tinklalapis, į kurį vedančias nuorodas nori susekti Larry, yra jo paties. Sistema turi apdoroti labai daug informacijos ir galop parodyti ne tik nuorodas, vedančias į Larry tinklalapį, bet ir nuorodas, vedančias į nuorodas, vedančias į jo asmeninį tinklalapį. Nustačius nuorodų skaičių, galima užrašyti tinklalapio reitingą, tai yra sudaryti klasifikaciją pagal vieną požymį. Kuo didesnis reitingas, tuo puslapis dažniau cituojamas pateikiant nuorodas ir tuo vertingesnis.
Matematiniai skaičiavimai, reikalingi reitingams sudaryti, – labai sudėtingi. Tačiau jie nesukelia didesnių problemų Sergejui, NASA mokslininko sūnui, kuris į JAV atvyko būdamas šešerių iš tuometės Sovietų Sąjungos. Jau mokykloje Sergejus išsiskyrė kaip labai gabus matematikas. Tad dviejų gabių jaunų žmonių projektas įsibėgėja ir netrukus gimsta algoritmas „PageRank“ (beje, Larry pavardė ten pakliūva neatsitiktinai), gebantis rūšiuoti tinklalapius. Prabėgus dar šiek tiek laiko, jau neperskiriamais tapę bičiuliai suvokia, kad šį algoritmą galima pritaikyti paieškai internete, o pats „BackRub“ iš dalies jau ir veikia kaip paieškos sistema. Pasižvalgius į konkurentus, tuomet egzistavusias paieškos sistemas „AltaVista“ ir „Excite“, tampa aišku, kad Larry ir Sergejaus sukurta sistema gerokai pranašesnė, mat konkurentai ieško tik į paieškos langelį įvedamų raktažodžių ir niekaip nerūšiuoja gautų duomenų pagal į juos vedančių nuorodų skaičių. Sukūrus paieškos pagal raktažodį galimybę ir rastus duomenis rikiuojant pagal algoritmą „PageRank“, gimsta „Google“. Tai įvyksta prabėgus beveik lygiai metams nuo Larry ir Sergejaus pažinties dienos. Kitas dalykas, kurį abu suvokia, yra tai, kad jų sistema veiks daug geriau, jei internetas nuolat plėsis.
Nuolat tobulinant algoritmus ir didinant apdorojamų duomenų skaičių, tampa aišku, kad turimų universiteto kompiuterinių išteklių nepakaks, o nuosaviems įsigyti trūksta lėtų. Pasiskolinus ir radus serveriui sukonstruoti reikalingų detalių, Larry bendrabučio kambaryje gimsta Frankenšteino pabaisa, be perstojo ryjanti informaciją ir apkraunanti didelę Stanfordo universiteto tinklo dalį. Kadangi daugiau vietos patalpoje nėra, Sergejaus kambarys tampa biuru ir programavimo centru. 1996 m. rudenį „Google“ (kuri, tiesa dar taip nevadinama) atsakingas už nuolat dingstantį interneto ryšį universiteto miestelyje, tad tai negali ilgai tęstis. Stovėdami prieš savo sukurtą monstrą ir klausydami tylaus ventiliatorių burzgimo, moksliukai puikiai supranta, kad turi arba projektą baigti, arba įkurti bendrovę. Tačiau dvejoja ir nenori prisiimti atsakomybės. Tais laikais Silicio slėnyje kasdien įkuriama pačių įvairiausių startup tipo bendrovių, tačiau „Google“ iš studentų projekto rimtu verslu virsti bijo.
Studentų projektas virsta verslu
Niekam ne paslaptis, kad 1997 m. užregistruotas adresas google.com yra neteisingai užrašytas žodis googol (liet. „gugolas“) – matematikos terminas, reiškiantis skaičių – vienetą su 100 nulių. Viskas, ko reikia, kad Larry ir Sergejaus bendrovė įsivažiuotų, – truputis pinigų. Bet sėkmė lydi ir čia. Vienas bendrovės „Sun“ įkūrėjų Andy Bechtolsheimas 1998 m. dar neegzistuojančiam subjektui – bendrovei „Google Inc.“ – išrašo 100 tūkst. JAV dolerių vertės čekį... išklausęs 15 minučių trukusio pristatymo. Kadangi bendrovė dar neegzistuoja, prieš išgryninant čekį reikia ją įkurti, ir būtent tokiu pavadinimu, koks nurodytas čekyje. Pirmoji investicija paskatina bendrove domėtis ir kitus investuotojus, tad jau labai greitai „Google“ sąskaitoje atsiranda pirmas milijonas. Laikantis Silicio slėnio tradicijų, bendrovės adresas – garažas Menlo Parke, Kalifornijoje. Tačiau garaže bendrove neužsibūna, greitai persikrausto į biurą ir stebi kasdien didėjantį paieškos užklausų skaičių.
Kitaip nei daugelis kitų, Larry’is ir Sergey’us neskuba išlaidauti. Dar patys tuo netikėdami, bičiuliai labai atsargiai leidžia pinigus ir būtent dėl jų taupumo gimsta „Google“ efektyvumas. Visų pirma, neskubama įdarbinti žmonių, antra – serveriai. Stanfordo universitete projektas „BackRub“ sukosi kompiuteryje, sudarytame iš šiukšlynui skirtų detalių. Pirmasis serveris, jau minėtoji Frankenšteino pabaisa, buvo panašus ne į kompiuterį, bet į žiurkės lizdą, susuktą iš asmeninio kompiuterio atliekų. Pasenę procesoriai, nurašyti standieji diskai ir kitos detalės buvo surinktos skersai išilgai išvaikščiojus universiteto miestelį ir informatikos laboratorijas. Norėdamas dar daugiau sutaupyti, Sergey’us net parašo nedidelę programą, kuri geba duomenis saugoti iš dalies jau nebeveikiančiuose standžiuosiuose diskuose. Viso to reikia nuolat augančiai duomenų bazei su „PageRank“ reitingais ir tekstynais.
Nors „Google“, tapusi verslo subjektu, jau pajėgi įsigyti tuo metu geriausius ir sparčiausius serverius, ji to nedaro. Vietoj duomenų centrų ir brangios programinės įrangos „Google“ duomenų centras remiasi nemokama operacine sistema „Linux“ ir namų sąlygomis surenkamais serveriais. Vizualiai jie nėra patrauklūs, tačiau pigūs, gerai veikia ir patikimi. Nors šiandien jie net keliolika kartų patobulinti, „Google“ savo serverių efektyvumu veikiausiai pranoksta daugelį kitų bendrovių.
Pripažinimas
Visuotinio pripažinimo bendrovė pirmą kartą sulaukia 1999 m. gruodį, kai žurnalas „PC Magazine“ ją įtraukia į 100 geriausių tinklalapių sąrašą. Paieškos sistemos naudotojams patinka minimalumas – paieškos langelis ir šiandien jau ikona tapęs logotipas.
Didėjantis lankytojų skaičius ir tobulinama sistema sudomina investuotojus. Kadangi pats pirmasis į „Google“ investavo Silicio slėnyje gerbiamas ir žinomas žmogus A. Bechtolsheimas, jo pavyzdžiu paseka kiti. „Kleiner Perkins Caufield & Byers“ ir „Sequoia Capital“ į bendrovę investuoja 25 mln. JAV dolerių.
2000 m. birželio 26 d. „Google“ paskelbia dvi naujienas. Pirma ta, kad būtent ji tapo didžiausia pasaulyje paieškos sistema ir sumušė visus konkurentus. Kuo daugiau tinklalapių „Google“ reitinguoja, tuo tikslesni rezultatai pateikiami. Daugelis kitų paieškos sistemų dėl per didelio duomenų kiekio ir užklausų skaičiaus tapdavo lėtos ir nerangios, o „Google“ veikė priešingai – ji tobulėjo. Jau pačiame algoritme „PageRank“ buvo užkoduota „Google“ sėkmė – kuo didesnis internetas taps, tuo tikslesni atsakymai bus pateikiami.
Antroji naujiena – gigantas „Yahoo!“ atsisako savo turėtos paieškos sistemos ir keičia ją į „Google“. Tai paskatina ir kitus tinklalapius elgtis panašiai. „Google“ dar nebuvo sukūrusi tekstinių reklamų „AdWords“, tad sutartis su „Yahoo!“ lemia nuolatines pajamas ir gerokai didesnį žinomumą. O „Yahoo!“ nėra pasiruošusi konkuruoti, nes supranta, kad jos turima paieškos sistema gerokai atsilieka efektyvumu. Nenorėdama, kad žmonės dažniau pradėtų lankytis tinklalapyje google.com, „Yahoo!“ tiesiog priversta tai padaryti. Taip, prieš dvejus metus įkurta ir niekam negirdėta bendrovė „Google“ įveikia iki to laiko buvusią didžiausią savo konkurentę „Yahoo!“ jos pačios žaidime. Po šio žingsnio „Google“ tampa nebesustabdoma. Gimsta tekstinė reklama „AdWords“, sukuriamas „Gmail“, pasirodo „Google Maps“ ir t. t. Bendrovės teikiamų paslaugų skaičius nuolat didinamas, ji nebijo konkuruoti su didelėmis informacinių technologijų bendrovėmis ir nė kiek nesibodi iš jų atimti klientus.
„Google“ nedaro nieko blogo. Taip skelbia jų ideologija. Tačiau prabėgus dar keleriems metams ji įgyja priešų, įsivelia į suokalbius ir intrigas. Filtruoja su komunistine Kinija ir nusispjauna į seniau aukštintas žmogaus laisves ir teises (beje, visai neseniai jos atstovai lankėsi ir Šiaurės Korėjoje). Paieškos gigantė pradeda gvieštis ne tik didesnio lankytojų skaičiaus, bet ir jų asmeninių duomenų. Galop „Google“ smeigia peilį „Apple“ vadovui Steve’ui Jobsui, o šis keršydamas pagrasina termobranduoliniu karu.
Bus daugiau.
