Šie objektai aptikti tyrinėjant Žemės gelmes drebėjimų metu pasitelkiant seisminės tomografijos metodą.
Vykstant žemės drebėjimui, energijos bangos sklinda visomis kryptimis. Kadangi Žemės uolienos ir skysčiai yra skirtingo tankio, bangos jomis sklinda skirtingu greičiu, todėl geologai, matuodami virpesius, gali nustatyti, per kokią medžiagą sklinda bangos ir taip sudaryti Žemės gelmių žemėlapį.
Tokiu būdu buvo rastos dvi didelės ir keistos struktūros, vadinamos „didelėmis mažo šlyties greičio zonomis“ (LLSVP). Šiose srityse bangos keliauja lėčiau nei per aplinkui esančią apatinę mantiją. Pavyzdžiui, tokia po Afrika esanti sritis, vadinama „Tuzo“, yra maždaug 800 km aukščio darinys, rašo iflscience.com.
Vis dėlto mokslininkai nežino, kaip ir kodėl šios zonos susiformavo. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad objektai yra tankesni už juos supančias Žemės struktūras, daroma prielaida, kad jie sudaryti iš kitos medžiagos, nei aplinkui esanti mantija.
Pagrindinė hipotezė yra ta, kad LLSVP yra vandenynų plutos sankaupos, susiformavusios per milijardus metų. Kita teorija teigia, kad tai senovinės hipotetinės planetos „Tėjos“ (angl. Theia) likučiai.
Tai Marso dydžio planeta, kuri, manoma, prieš maždaug 4,5 mlrd. metų atsitrenkė į Žemę ir į kosmoso erdvę išmetė didelį kiekį uolienų, iš kurių vėliau susiformavo Mėnulis.
Taigi, iškelta prielaida, kad tie gelmių objektai gali būti Tėjos liekanos: šios protoplanetos mantija, kuri susidūrimo metu susimaišė su Žemės mantija.
2021 metais mokslininkų komanda sumodeliavo šį scenarijų ir nustatė, kad Tėjos mantija galėtų išlikti Žemės gelmėse, jei būtų vos 1,5-3,5 proc. tankesnė.
Tikimasi, kad naujausios technologijos ateityje padės įminti tikrąją šių didelių darinių kilmę.
