Vienas iš pėdsakų gali būti ir naujai atrasti šimtai „siūlų“ – plonyčių dujų gijų, švytinčių radijo ruože ir išsidėsčiusių Galaktikos plokštumoje. Siūlus mokslininkai aptiko tirdami kitą, jau keturis dešimtmečius žinomą, statmenų Galaktikos plokštumai siūlų populiaciją.
Pastarieji siūlai yra dešimčių parsekų ilgio ir atrodo tarsi kabantys abipus Galaktikos plokštumos. Juos sudaro aukštos energijos elektronai ir protonai, judantys aplink magnetinio lauko linijas. Nusprendę ištirti, kaip siūlų savybės priklauso nuo jų krypties dangaus skliaute, astronomai pasitelkė naujausius labai aukštos erdvinės skyros radijo stebėjimų duomenis, surinktus Pietų Afrikos Respublikoje įrengtu MeerKAT teleskopu.
Šie duomenys ir atskleidė antrą siūlų grupę, išsidėsčiusią praktiškai statmena kryptimi pirmiesiems. Skiriasi ir kitos siūlų savybės: statmeni plokštumai siūlai yra kelių dešimčių parsekų ilgio, o esantys plokštumoje – apie 20 kartų trumpesni.
Be to, priešingai nei statmenieji, naujai atrasti siūlai susideda iš gerokai mažesnės energijos dalelių. Ir jie visi nukreipti praktiškai tiksliai Šaulio A* link. Tyrimo autorių teigimu, greičiausiai šie siūlai yra stipriai deformuoti dujų debesys.
Juos iškreipti galėjo dujų tėkmė, lekianti iš juodosios skylės prieigų prieš maždaug šešis milijonus metų. Jei tėkmės slėgis buvo aukštesnis, nei debesų vidinis slėgis, ji galėjo suspausti debesis į pailgas struktūras, kurias dabar ir matome.
Įdomu, kad esama ir kitų įrodymų, jog prieš maždaug šešis milijonus metų Paukščių Takas galėjo patirti aktyvumo epizodą: jis galėjo išpūsti milžiniškus dujų burbulus abipus Galaktikos plokštumos. Tiesa, naujojo tyrimo rezultatų interpretacija yra tokia, kad tėkmė plito Galaktikos plokštumoje, o ne statmenai jai, bet tai galėjo būti vienos sferinės tėkmės dalis.
Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.