NASA palydovo „Kepler“ per trejus metus surinktų duomenų statistinė analizė rodo, kad 22 proc. žvaigždžių turi Žemės dydžio planetų, besisukančių savo žvaigždės „Gyvybės zonoje“ (angl. Goldilocks zone), kuriose temperatūra yra suderinama su biologiniais procesais.
„Tai reiškia, kad nakties danguje žiūrint į tūkstančius žvaigždžių, artimiausia į Saulę panaši žvaigždė yra gal tik už 12 šviesmečių ir gali būti matoma plika akimi. Tai nuostabu“, - sakė Kalifornijos universiteto (JAV) mokslininkas Erikas Petigura.
„Mano kūnas dilgčioja – tai tokia ypatinga akimirka“, - sakė to paties universiteto astronomijos profesorius Geoffrey Marcy, dalyvavęs egzoplanetų paieškos darbuose nuo pat pirmosios tokios planetos atradimo 1995 metais. „Šis atradimas – tai milžiniškas šuolis į priekį ieškant gyvybės galimybės, galbūt netgi protingos gyvybės kažkur kitur“.
Kol kas teleskopai nėra pakankamai galingi, kad galėtų nufotografuoti prie kitų žvaigždžių besisukančias planetas. „Kepler“ kosmoso observatorija planetas pastebi pagal nežymų žvaigždžių ryškio sumažėjimą – paprastai maždaug 1/10000 dalimi – kuomet tarp jos ir mūsų keliauja orbitoje besisukanti planeta.
Kuo planeta mažesnė, kuo ji toliau nuo savo žvaigždės, tuo sunkiau ją pastebėti, todėl kol kas didžioji dalis iš maždaug 1000 atrastų egzoplanetų yra kur kas sunkesnės ir karštesnės už Žemę. Tik maždaug dešimtis yra mūsų planetos dydžio ir tokioje temperatūros zonoje, kad jų paviršiuje galėtų būti skysto vandens.
Kalifornijos universiteto mokslininkai kartu su NASA specialistais skaičiavimams pritaikė statistinį metodą, kuris suteikė galimybę ekstrapoliuoti pagal tą dešimtį galimai gyvybei tinkamų planetų, kurias aptiko „Kepler“ ir tik nedidelę tikimybę, kad planetos orbita yra tinkama stebėjimui iš Žemės, t. y., planeta žvelgiant iš mūsų pusės praskrieja priešais savo žvaigždės diską, o ne žemiau ar aukščiau jo. Stulbinantys jų tyrimo rezultatai publikuojami prestižiniame recenzuojamame žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.
Tačiau mokslininkai įspėja, kad toli gražu ne visos 20 mlrd. planetų būtų tinkamos gyvybei. „Kai kurių atmosferos būtų tankios, todėl jose būtų taip karšta, kad į DNR panašios molekulės jose negalėtų išlikti. Bet kai kuriose planetose egzistuotų kietas paviršius su skystu vandeniu, tinkamu gyviesiems organizmams. Mes kol kas nežinome kokie planetų tipai ir kokios jų aplinkos yra tinkamos gyvybei susidaryti“, - sakė prof. G. Marcy.
Yra tikimybė, kad mūsų Saulės sistema visoje galaktikoje yra išskirtinė dėl beveik apskritiminių planetų orbitų, Jupiterio pozicijos ir Mėnulio egzistavimo – šios sąlygos suteikė Žemės gyvybei santykinai ramiai vystytis beveik 4 mlrd. metų.
