Ekspozicija, kurios pavadinimas „Paslaptingas dramblių pasaulis“, supažindina su neįtikėtinais dramblių gebėjimais, kaip antai „girdėti“ kojomis, atsivėsinti ausimis ir virtuoziškai naudotis straubliu.
„Taigi, iltys. Galvojate, kad iltys – tai tiesiog iltys? Vis dėlto iltys atlieka gynybinę, signalų perdavimo per poravimosi ritualus ir begalę kitų funkcijų. Moksliniu požiūriu, jos yra ypatingos. Tai tarsi dramblio gyvenimo dienoraštis. Dramblių iltis būtų galima palyginti su graužikų priekiniais dantimis, nes jos taip pat nenustoja augti per visą gyvūno gyvenimą. Pažvelgus į ilties vidų įvairiais dramblio gyvenimo etapais pavyktų pastebėti įvairių ženklų.
Tarkim, patelės iltis gali parodyti, kada gyvūnas susilaukė jauniklių, kadangi šis įvykis būtinai palieka pėdsaką ilties struktūroje. O kam gi reikalingas straublys? Ar jis atstoja ranką, ar tėra kažkokia ilga žarna? Kokią funkciją straublys atlieka?
Atsakant į šiuos klausimus, galima pasakyti, kad drambliai straubliu naudojasi visur ir visada. Jiems tai yra tas pats, kas žmogui rankos, o rankas juk naudojame ne tik kilodami daiktus, bet ir komunikuodami“, – teigė Rossas MacPhee, Amerikos gamtos istorijos muziejuje veikiančios parodos „Paslaptingas dramblių pasaulis“ kuratorius.
Pasak jo, drambliai bendrauja įvairiausiais būdais. Pavyzdžiui, drambliai riaumoja, be to, gali išgauti įvairių kitų garsų. Vis dėlto šie gyvūnai geba bendrauti ir infragarsais. Infragarsine komunikacija toks bendravimas vadinamas todėl, kad žmogaus ausis nepagauna tuo metu skleidžiamų garsų, tačiau drambliai juos girdi ir sugeba bendrauti garso bangomis, kurios iš tikrųjų sklinda žeme.
„Taigi, vyksta kažkas neįtikėtino, kažkas, ką tiesiog sunku įsivaizduoti“, – tikino R. MacPhee.
Kaip teigė Amerikos gamtos istorijos muziejaus parodų vadovė Lauri Halderman, ši paroda skirta drambliams: jų praeičiai, dabarčiai ir netgi, manau, ateičiai.
„Norime, kad žmonės sužinotų apie kadaise gyvavusias, tačiau dabar išnykusias dramblių rūšis, taip pat apie tris rūšis, kurios išliko iki šių dienų, apie neįtikėtiną gyvūnų prisitaikymą, apie tai, kodėl jie yra svarbūs ekosistemoms, kuriose gyvena, apie jų elgesio ir bendravimo ypatumus. Norime, kad žmonės susimąstytų ir apie savo vaidmenį pasaulyje, kuriame darosi ankšta, todėl drambliai išstumiami iš savo buveinių. Tikrai nelengva būti dideliam. Nelengva, kai esi stambus gyvūnas. Norime, kad žmonės įsivaizduotų, kiek daug maisto ir vandens kas dieną reikia Afrikos savaniniam drambliui.
Drambliams taip pat reikia judėti, kilotis iš vienos vietos į kitą, o mes, žmonės, okupuojame vis daugiau planetos teritorijos ir šitaip bloginame dramblių gyvenimo sąlygas. Taigi, keliame klausimus, apie kuriuos, manau, turėtume susimąstyti. Juk norime, kad ateities pasaulyje būtų dramblių? Todėl privalome pagalvoti, ką daryti, kad jie neišnyktų“, – teigė L. Halderman.
