Išrašo iš Vilniaus vaivadijos knygų fragmentas. Vilnius, 1597 m. rugsėjo 25 d. Vandenženklis su Vyčiu. TIM raštijos rinkinys.   D. Deinarovičiaus nuotr.

Su vandenženkliais, apie kuriuos bus rašoma šiame straipsnyje, kasdienybėje, nė pats to nenutuokdamas, susiduria kiekvienas suaugęs žmogus. Šiomis dienomis vandenženkliai dažniausiai gali būti aptinkami ant popierinių pinigų – banknotų.

Ne išimtis ir eurų banknotai. Viena iš šiems pinigams apsaugoti nuo neteisėto jų kopijavimo bei padirbimo taikomų priemonių – tai vandenženkliai, kuriuos galima išvysti pažvelgus į banknotą prieš šviesą. Pavyzdžiui, 20 eurų nominalo banknote galima išvysti vandenženklį, vaizduojantį moters portretą.

1 – 20 eurų banknotas; 2 – 20 eurų banknotas, laikant jį prieš šviesą.   D. Deinarovičiaus nuotr.

Vandenženklis, dar vadinamas popieriaus ženklu arba filigranu, tai ženklas arba piešinys popieriuje, matomas tik prieš šviesą. Vandenženkliais praeityje žymėti popieriaus lapai, naudoti dokumentams, laiškams, knygoms, vertybiniai popieriai, pašto ženklai, pinigai, asmens dokumentai ir kiti. Šių ženklų atsiradimo pradžioje pagrindinė jų paskirtis buvo pažymėti popierių unikaliu simboliu, taigi, galima teigti, jog vandenženklis atliko popieriaus markiravimo funkciją, padėjusią atskirti skirtingų dirbtuvių pagamintą popierių bei apsaugoti jį nuo klastojimo.

Jono Basanavičiaus laiško knygnešiui Petrui Mikolainiui fragmentas. Bulgarija, Varna, 1897 m. sausio mėn. 9 d. Vandenženklis: „Margaret Miьь Ivory paper. Varna manufacture“. TIM raštijos rinkinys.  D. Deinarovičiaus nuotr.

Tačiau ilgainiui vandenženkliai pradėti naudoti ir kitais tikslais. Pavyzdžiui popieriaus pagaminimo datai nurodyti arba popieriaus lapo formatui konstatuoti. Kartais vandenženklyje buvo nurodoma popieriaus lapo kaina, norint užkirsti lengvą kelią pasipinigauti popieriaus perpardavinėtojams.

Vandenženklius tirianti mokslo sritis yra vadinama filigranologija. Viena svarbiausių vandenženklių tyrimo krypčių yra rankraščių ir knygų, kuriuose nėra įrašyta ar išlikusi sukūrimo data, datavimas. Datuoti vandenženklius yra lengva tais atvejais, kai vandenženklyje yra nurodyta konkreti data. Tačiau tokie vandenženkliai, ypatingai viduramžių Europoje, pasitaikydavo itin retai. Datavimo bruožas labiau būdingas vėlyvesniems, XVIII–XIX a. sukurtiems, vandenženkliams. Tuo atveju, kai sukūrimo data vandenženklyje nepažymėta, vandenženklis yra lyginamas su tokiu pat vandenženkliu kitame, datuotame popieriuje.

Išrašas iš 1788 m. Trakų vaivadijos žemės teismo knygų. Vilnius, 1836 m. TIM raštijos rinkinys. D. Deinarovičiaus nuotr.

Manoma, kad pirmieji vandenženkliai buvo sukurti Vakarų Europoje XIII a. pabaigoje. Kada tiksliai pirmieji vandenženkliai buvo sukurti Lietuvoje, nėra žinoma. Tikėtina, jog XIV a. viduryje didžiojo kunigaikščio kanceliarija naudojo ne tik pergamentą, bet ir popierių su vandenženkliais. Seniausi išlikę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) rankraštiniai dokumentai su vandenženkliais – tai Vytauto Didžiojo laiškai, datuojami XV a. pradžia. Vienas ankstyviausių tokių dokumentų – 1409 m. parašytas laiškas su vandenženkliu, kuriame vaizduojama trilapė heraldinė lelija.

Vandenženklis aptiktas Vytauto Didžiojo 1409 m. rašytame laiške. Iš: Edmundas Laucevičius, Popierius Lietuvoje XV–XVIII a., 1967 m., p. 267. D. Deinarovičiaus nuotr.
 Graviūra. Popieriaus sėmimo procesas popieriaus dirbtuvėje. Iš: Recueil de planches sur les sciences, les arts mechanique avec leur explications, Troisieme livraison, Paris, 1745, p. I–XVII.D. Deinarovičiaus nuotr.

Popieriaus gamyba viduramžiais buvo ilgas procesas, reikalavęs ne vieno žmogaus pastangų. Vandenženkliai buvo sukuriami popieriaus gaminimo proceso metu, kai jau paruošta popieriaus masė buvo semiama iš sėmimo kubilo. Visų pirma semiamojoje formoje pritvirtintame sietelyje iš vielos būdavo išpinamas filigranas – t. y. norimas raštas: žodis, inicialai, figūra, herbas ar bet koks norimas atvaizdas. Popieriaus masė, kuri patekdavo tarp išpintos vielos formos tapdavo storesnė, o ta kuri patekdavo ant vielos formos – plonesnė. Suspaudus popierių po presu bei išdžiovinus popieriaus lapą ir pažvelgus į jį prieš šviesą, plonesnės popieriaus vietos, o tiksliau tos, kurios buvo prispaustos prie filigrano, persišviečia ryškiau. Būtent šis šviesesnis ženklas, matomas popieriuje, laikomame prieš šviesą, ir yra vadinamas vandenženkliu.

Vandenženklių kūrimo procesas. 1 – filigrano (raidžių) išdėstymas ant sauso sietelio; 2 – semiamąja forma pasemiama popieriaus masė; 3 – išdžiovinus popierių, laikant jį prieš šviesą, matomas vandenženklis. Iš: www. arnoldgrummerpapermaking.blogspot.com D. Deinarovičiaus nuotr.

Skirtingomis kalbomis vandenženkliai yra vadinami ne vienodai. Lietuviškas pavadinimas „vandenženklis“ yra tiesioginis vertimas iš anglų (water mark), vokiečių (wasserzeichen) bei lenkų (znak wodny) kalbų. Tačiau toks pavadinimas prigijo ne visuose kraštuose. Pavyzdžiui, prancūzai šiuos ženklus vadina „filigrane“, o italai „filigrana“. Tiesioginis šių žodžių vertimas į lietuvių kalba būtų – filigranas. Vis dėlto Lietuvoje filigranu yra įprasta vadinti popieriaus lapo gamybos procese naudojamą semiamosios formos (ant rėmo ištempto tinklelio) dugne išpintą figūrą, o ženklą, kurį filigranas palieka popieriuje – vandenženkliu. Istorikų tarpe yra teigiančių, jog lietuviškas žodis „vandenženklis“ neatitinka realybės, kadangi prieš šviesą matomas ženklas yra sukuriamas ne vandeniui veikiant, o nuo vielos, iš kurios semiamosios formos dugne išpintas filigranas. Dėl šios priežasties, esą, tikslingiau tokius ženklus būtų vadinti „vielos ženklais“ (vok. drahtzeichen). Tačiau pastaroji nuomonė tarp mokslininkų neprigijo ir iki šių dienų tik prieš šviesą popieriuje matomus ženklus tebevadiname vandenženkliais.

Jurgio Perskundo turto dovanojimo aktas. LDK, 1664 m. 1 – atverstas dvigubas lapas, 2 – vandenženklis su pavaizduotu herbiniu skydu, vainikuotu karūna. Skydą iš abiejų šonų laiko ant galinių letenų stovintys liūtai. TIM raštijos rinkinys. Iš: www. arnoldgrummerpapermaking.blogspot.com D. Deinarovičiaus nuotr.

Filigranai buvo gaminami įvairiai. Dažnu atveju semiamąją formą gaminę amatininkai patys išpindavo filigraną semiamosios formos dugne. Tačiau šios formos nebuvo amžinos. Popieriaus tyrinėtojo, istoriko, Edmundo Laucevičiaus nuomone, viena semiamąja forma buvo galima pagaminti apie 800 rėzų popieriaus. Rėza – tai popieriaus matavimo vienetas atitinkantis apie 500 lapų. Tai vienu filigranu galima buvo pagaminti apie 400 tūkstančių lapų. Tokią gamybos apimtį viena popieriaus gamykla sugebėdavo pasiekti maždaug per metus. Formai susidėvėjus, būdavo pagaminama nauja, prie kurios arba būdavo pritvirtinamas tas pats filigranas, arba pinamas naujas, kuris, nors ir būdavo panašus, tačiau visuomet skirdavosi nuo senojo. Dėl šios priežasties net ir toje pačioje popieriaus dirbtuvėje sukurtas popierius neretai turi skirtingus vandenženklius. Kartais popieriaus dirbtuvės filigranus užsisakydavo pas auksakalius, kurie juos gamino iš storesnių sidabrinių vielų. Tokie filigranai buvo patvaresni ir išlaikydavo net kelis dešimtmečius. Per ilgą vandenženklių naudojimo gaminant popieriaus lapus istoriją buvo sukurti tūkstančiai skirtingų bei unikalių vandenženklių. Dėl tokios ženklų gausos pristatyti juos visus būtų neįmanoma, taigi ir šiame straipsnyje yra supažindinama su tik gausiausias vandenženklių grupes reprezentuojančiais vandenženkliais.

Išrašas iš Vilniaus vaivadijos knygų. Vilnius, 1597 m. rugsėjo 25 d. Vandenženklis su Vyčiu. TIM raštijos rinkinys. Deinarovičiaus nuotr.

Vandenženklių siužetai būna labai įvairūs. Juose dažnai yra vaizduojami įvairūs gyvūnai, augalai, žmonės, fantastinės būtybės, kryžiai, pavadinimai, vardai, heraldiniai simboliai ar bendriniai žodžiai.
Populiarus motyvas sutinkamas LDK naudotame popieriuje – Vytis. Šį simbolį, kaip valstybės ženklą, naudojo LDK kanceliarija bei kitos valstybinės institucijos. Taip pat Vytis tapo kai kurių vaivadijų ir gubernijų herbu. Tačiau popieriuje aptikus vandenženklį su Vyčiu nereikėtų daryti skubotos išvados, jog šis popierius buvo pagamintas valstybinėje popieriaus dirbtuvėje, kadangi ilgainiui Vyčio simbolis išpopuliarėjo ir privačiame sektoriuje, Vytį savo herbuose naudojo skirtingos bajorų šeimos. Svarbu paminėti, jog vandenženkliuose Vytis vaizduojamas nevienodai: kartais vaizduojamas jojantis į kairę, o kartais – į dešinę. Taip pat skiriasi jo stilistinis apipavidalinimas.

1 – Liudijimas generolo Jono Šiškevičiaus. LDK, 1718 m. 2 – vandenženklis su Vyčiu. TIM raštijos rinkinys. Deinarovičiaus nuotr.

Taip pat itin dažnai lietuviškose žemėse sutinkamas vandenženklis, vaizduojantis su kūdikiu Jėzumi ant rankų ant pusmėnulio stovinčią madoną, kurios galvą supa liepsnų vainikas, Lietuvoje šis ženklas pasirodė XVII a. ir išliko populiarus iki pat XIX a. pradžios. Tokio tipo vandenženkliai buvo populiarūs ne tik Lietuvoje, bet ir kituose itin katalikiškuose kraštuose. Vokiečiai madonos vandenženkliu pažymėtą popierių vadina „Marienpapir“ arba „Madonenpapir“. Lietuvoje įprastai šis popierius vadinamas tiesiog popieriumi su madona. Dėl didelio šio ženklo populiarumo visoje Europoje jis buvo kopijuojamas bei modifikuojamas daugybę kartų, egzistuoja keli šimtai skirtingų madonos vandenženklio atmainų, kurių didžioji dalis yra kildinama iš Prūsijoje veikusių popieriaus dirbtuvių.

Dokumento nuorašas, patvirtintas LDK didžiojo iždininko Stanislavo Poniatovskio parašu. ATR, 1731 m. Vandenženklis su madona. TIM raštijos rinkinys.Deinarovičiaus nuotr.

Nemažiau populiarūs krikščioniškuose kraštuose buvo vandenženkliai, vaizduojantys kryžius. Šie simboliai vandenženkliuose aptinkami nuo pat popieriaus gamybos istorijos pradžios, jie buvo plačiai paplitę įvairiuose Europos kraštuose. Vandenženkliuose galima išvysti įvairių formų kryžių: paprastų, dvigubų, heraldinių. Trakų istorijos muziejaus rinkiniuose yra saugomas 1532 m. Krokuvoje surašytas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo raštas Trakų vaivados sūnui, Breslaujos ir Venicos seniūnui Iljai Konstantinovičiui Ostrogiškiui, kuriuo reikalaujama nutraukti skriaudas, atliekamas Naugarduko klebono dvarams. Pažvelgus į šį dokumentą prieš šviesą, išvystame dvigubo kryžiaus vandenženklį. Lenkų istorikas Karolis Badeckis teigia, jog nors tokie vandenženkliai yra plačiai žinomi italų, prancūzų ir vokiečių gamybos popieriuje, XVI a. pirmąja puse datuoti, Lenkijos Karalystėje ir LDK valstybinių institucijų naudoti popieriaus lapai su dvigubo kryžiaus vandenženkliu turėtų būti laikomi vietiniais, t. y. vietinių popieriaus dirbtuvių, produktais.

1 – Raštas Žygimanto Senojo Trakų vaivados sūnui, Breslaujos ir Vencos seniūnui, Iljai Konstantinovičiui Ostrogiškiui. Krokuva, 1532 m. Vandenženklis su dvigubu kryžiumi. 2 – Žygimanto Augusto rašto, kuriuo karalius šaukia į teismą kunigaikštį Aleksandrą Fiodorovičių Čartorickį, fragmentas. Vandenženklis su ant skydo pavaizduotais dviem kryžiais ir karūna virš skydo. TIM raštijos rinkinys. Deinarovičiaus nuotr.

Įdomiu meniniu sprendimu išsiskiria vandenženkliai su juokdario figūra, dar vadinami pajaco vandenženkliai (angl. foolscap). Nors vandenženklyje iš tiesų galima ganėtinai aiškiai įžvelgti vyro su juokdario kepure galvą, iš tiesų šis pavadinimas kilo iš itališko žodžių junginio „folio capo“, reiškiančio sulenktą lapą. Šiais vandenženkliais žymėti konkretaus formato, t. y. į dvi dalis sulenkti lapai. Vandenženkliai su juokdario galva buvo sukurti dar XVI amžiuje. Tačiau ankstyviausiuose tokio tipo vandenženkliuose juokdario apykaklė buvo retai dantyta. Tik nuo XVII a. pradėti kurti vandenženkliai su tankiai dantyta apykakle bei pavaizduotu arabišku skaičiumi „4“ ir trimis rutuliais po šiuo skaičiumi. Būtent tokį vandenženklį aptinkame Trakų istorijos muziejaus raštijos rinkinyje saugomame dokumente.

Raštas apie Perskondų šeimos paveldėtą kilnojamą ir nekilnojamą turtą Medingėnų paviete, Kaupų dvare. LDK, 1689 m. Vandenženklis su juokdario galva. TIM raštijos rinkinys. Deinarovičiaus nuotr.

Gausią vandenženklių grupę sudaro ženklai, kuriuose vaizduojami įvairūs augalai, gėlės ar augaliniai motyvai. Dažniausiai sutinkami vadinamieji vandenženkliai su trimis heraldiniais lelijų žiedais, kylančiais iš vieno postamento. Botanikų teigimu, iš tiesų yra tai yra ne lelijų ženklai, o vilkdalgių (lot. iris pseudacorus) žiedai, kuriuos plačioji visuomenė dar viduramžių laikotarpių klaidingai pavadino lelijomis. Šie vandenženkliai visų pirma pasirodė Prancūzijoje, kur specialiam popieriaus formatui prigijo pavadinimas „fleur de Lis“, o Vokietijoje „Lilienpapier“. Lelijos motyvas buvo populiarus ir LDK veikusiose popieriaus dirbtuvėse.

 Užuguosčio dvaro inventorius, sudarytas 1763 m. rugsėjo mėn. 26 d. Vandenženklis herbiniame skyde pavaizduota lelija ir inicialai „GG“. TIM raštijos rinkinys. Deinarovičiaus nuotr.

Dar viena vandenženklių grupė yra ženklai, kuriuose vaizduojami ragai. Kartais jie yra vaizduojami pavieniui, kartais po du, po tris ar net po keturis. XVII–XVIII a. popierius su tokiais vandenženkliais buvo vadinamas „Hornpapier“ arba „Postpapier“. Pastarasis pavadinimas šiems ženklams buvo priskirtas, kadangi ženkluose vaizduojami ragai buvo naudojami paštavežių, pūsdavusių tokius ragus pranešant apylinkės gyventojams apie savo atvykimą. Trakų istorijos muziejuje saugomas Trakų maršalkos A. Lapo, D. Romerio ir T. de Raes 1798 m. Trakuose surašytas Mėjeriškių seniūnijos inventorius. Popierius, ant kurio surašytas šis dokumentas pažymėtas vandenženkliu, pavaizduojančiu pučiamąjį ragą, įrėmintą karūnuotu heraldiniu skydu. Po skydu matomas užrašas „J. Honig & Zoonen“, indikuojantis popieriaus dirbtuvių pavadinimą.

Inventorius Mėjeriškių seniūnijos prie Vievio. Trakai, 1798 m. Vandenženklis su ragu ir užrašu „J. Honig & Zoonen“. TIM raštijos rinkinys. Deinarovičiaus nuotr.

Kur kas rečiau yra aptinkami vandenženkliai, vaizduojantys įvairius dangaus kūnus: saulę, mėnulį, žvaigždes. Net ir etaloniniu laikomame E. Laucevičiaus 1967 m. išleistame popieriaus vandenženklių atlase pavadinimu „Popierius Lietuvoje XV–XIII a.“ tokių vandenženklių kilmė bei reikšmė nebuvo paaiškinta dėl duomenų stygiaus. Trakų istorijos muziejaus pagrindiniame rinkinyje saugomas XVIII a. 7 deš. datuojamas Mikalojaus Kazimiero Kosakovskio (lot. Nicolaus Casimirus Kossakowski) giminės genealoginis medis, pieštas plunksnele, juodu rašalu. Apšvietus šį popieriaus lapą aiškiai matomas jauną mėnulį, pasižymintį antropomorfinėmis savybėmis (akimis, nosimi ir burna), vaizduojantis vandenženklis.

Mikalojaus Kazimiero Kosakovskio (lot. Nicolaus Casimirus Kossakowski) giminės genealoginis medis. ATR, XVIII a. 7 deš. Vandenženklis su mėnuliu. TIM raštijos rinkinys. Deinarovičiaus nuotr.

Atskirą didelę grupę sudaro vandenženkliai, kuriuose vaizduojami įvairūs gyvūnai: žuvys, paukščiai, plėšrūnai, miško žvėrys. Vienas plačiausiai naudotų vandenženklių vaizdavo žuvis. Lietuvoje popierius su įvairias žuvis vaizduojančiais ženklais buvo populiarus visais laikais. Vaizduojamos plekšnės, karosai, karpiai ir neaiškios veislės žuvys. Nors šių vandenženklių kilmė ir nėra visiškai aiški, viena iš popieriaus tyrinėtojų hipotezių teigia, kad žuvis galėjo simbolizuoti vandenį, kuris buvo būtinas popieriaus gamybai, popieriaus dirbtuvių ratams varyti. Vandenženkliuose žuvis pradėta naudoti dar XIV a. Vakarų Europoje. Tuo tarpu LDK ankstyviausi vandenženkliai su žuvimis aptikti 1414 m. Vytauto Didžiojo kanceliarijos naudotuose dokumentuose.

Išrašas iš Žemaitijos seniūnijos miestų knygos. LDK, 1694 m. Vandenženklis su žuvimi. TIM raštijos rinkinys. Deinarovičiaus nuotr.

Vilniaus mieste veikusios popieriaus dirbtuvės dažniausiai kūrė popierių su šerną vaizduojančiais vandenženkliais. Dėl šio ženklo populiarumo buvo sukurta daugybė šerno atvaizdo variacijų, besiskiriančių minimaliais gyvūno išvaizdos bruožais.

Žygimanto Augusto raštas Trakų ponui Žemaičių seniūnui, Platelių, Vilkijos ir Telšių laikytojui Jeronimui Aleksandrovičiui Chodkevičiui. Vilnius, 1555 m. Vandenženklis su šernu. TIM raštijos rinkinys. Deinarovičiaus nuotr.

Visos Europos heraldinėje tradicijoje buvo prigijęs ir plačiai naudotas liūto simbolis. Taigi nenuostabu, kad ir vandenženkliuose šis kačių šeimos atstovas yra sutinkamas itin dažnai. Liūtas vandenženkliuose vaizduojamas ir kaip pagrindinė, ir kaip antraeilė, sudėtinė, figūra. Vienas populiaresnių vandenženklių, kuriame matoma liūto figūra, tai vadinamas „Vryheit“ arba „Freiheit“ vandenženklis, lietuviškai reiškiantis laisvę. Šio ženklo ištakomis yra laikoma Nyderlandų Karalystė, kurioje pradėtas vartoti ženklas, vaizduojantis ant užpakalinių letenų stovintį liūtą, laikantį lazdą su ant jos užmauta skrybėle, aplink liūtą matomas apskritimas su užrašu „Pro patria ejusque libertate“ (liet. už tėvynę ir jos laisvę), o žemiau liūto olandų kalbos žodis „Vryheit“. Šie vandenženkliai pradėti naudoti XVIII a., tačiau išliko populiarūs iki pat XIX a. pabaigos.

Leidimas išduoti našlės, pavarde Grotthus, 30 talerių iš kaizeriškosios kanceliarijos. Popierius su vandenženkliu „Vryheit“. 1760 m. TIM raštijos rinkinys. Deinarovičiaus nuotr.

Lietuvos ir Lenkijos Valstybėje buvo plačiai paplitę vandenženkliai, vaizduojantys lapes. Lenkijos Karalystės heraldikos tyrinėtojams šis ženklas geriau žinomas pavadinimais „Liś“, „Mzura“ bei „Bzura“. Šio vandenženklio naudojimo pradžioje buvo vaizduojama tupinti lapė su pakelta uodega, tačiau ilgainiui šis simbolis buvo keičiamas, kol galiausiai pati lapė buvo išstumta į antrąjį planą, o pagrindiniu ženklo akcentu tapo dvilypis kryžius su stogeliu. Šį herbą Horodlėje priėmė Kauno vietininkas, o vėliau ir Trakų kaštelionas Sungaila, Sapiegų šeimos pradininkas. Kiek vėliau lapė išvis nustota vaizduoti, tačiau vandenženkliai ir toliau vadinti lapės herbu.

Visų Šventų bažnyčios Vilniuje klebono Adomo Patricijaus ir Vilniaus karmelitų vienuolyno viršininko Adomo Patricijaus skundas dėl Ašmenos pavieto bajoro Adomo Paškevičiaus ir jo žmonos neteisėtų veiksmų, kuriais padaryta žala Vilniaus karmelitams. Vilnius, 1631 m. Su vandenženkliu, vaizduojančių Sapiegų giminės Lapės herbą. TIM raštijos rinkinys. Deinarovičiaus nuotr.

1607–1644 m. datuotuose dokumentuose aptinkami Sapiegų giminės Lapės herbą vaizduojantys vandenženkliai, kuriuose pavaizduotas dvilypis kryžius su stogeliu bei užrašytu Pauliaus Sapiegos vardu bei pavarde: „Paulus Sapia“. Šiuos vandenženklius kūrė bei naudojo Alšėnų (dab. Baltarusija) popieriaus dirbtuvė, kuri priklausė LDK pakancleriui Povilui Sapiegai. Iš istorinių šaltinių mus pasiekę dokumentai liudija, jog Alšėnų popieriaus dirbtuvės popierius buvo gan aukštos kokybės Povilo Sapiegos vadovavimo laikotarpiu, tačiau pastarajam mirus ir popieriaus dirbtuvės reikalus ėmus tvarkyti giminaičiui Povilui Jonui Sapiegai, popieriaus kokybė taip suprastėjo, jog šis popierius pasidarė tinkamas tik knygoms spausdinti, o ne dokumentams surašyti. Palyginimui žinome, jog 1654 m. Vilniaus pirkliai Dancigo popierių parduodavo po 6 auksinus už rėzą (500 lapų), o Alšėnų popieriaus dirbtuvių produkciją net dvigubai pigiau, po 3 auksinus už rėzą.

1 – Visų Šventų bažnyčios Vilniuje klebono Adomo Patricijaus ir Vilniaus karmelitų vienuolyno viršininko Adomo Patricijaus dėl Ašmenos pavieto bajoro Adomo Paškevičiaus ir jo žmonos neteisėtų veiksmų skundo fragmentas, kuriame matomas Sapiegų Lapės herbo vandenženklis. TIM raštijos rinkinys. 2 – vandenženklio rekonstrukcinis piešinys. Iš: Edmundas Laucevičius, Popierius Lietuvoje XV–XVIII a., 1967 m., p. 249. Deinarovičiaus nuotr.

XIX a. pab.–XX a. pr. vandenženklių populiarumas privačiame sektoriuje blėso. Paprasto, dokumentams ar knygoms, skirto popieriaus gamyboje vandenženkliai praktiškai nustoti naudoti. Tyrinėjant XX a. dokumentus vandenženkliai dažniausiai aptinkami valstybinių įstaigų leistuose produktuose: dokumentiniame popieriuje, asmens dokumentuose, piniguose, pašto ženkluose. Vandenženkliai tapo popieriaus ar dokumento autentiškumą įrodančiu bruožu.

Lietuvos Respublikos vidaus pasas. Naujamiestis, 1921 m. 1 – penktas paso lapas su vandenženkliu, kuriame pavaizduotas Vytis. 2 – ketvirtas paso lapas su vandenženkliu, kuriame pavaizduotas užrašas „Lietuva“. TIM raštijos rinkinys. Deinarovičiaus nuotr.

Vandenženkliuose pradėjo atsispindėti nacionalinė, valstybinė simbolika. Valstybės sukurtuose dokumentuose dažniausiai aptinkami tokie simboliai, kaip Gediminaičių stulpai, Vytis ar valstybės pavadinimas.

Lietuvos Respublikos užsienio pasas. Alytus, 1936 m. 1 – pirmas paso lapas su vandenženkliu, kuriame pavaizduoti Gediminaičių stulpai. 2 – trečias paso lapas su vandenženkliais. TIM raštijos rinkinys. Deinarovičiaus nuotr.
Iždo čekis, išrašytas 4000 auksinų sumai. Alytus, 1920 m. Su vandenženkliu, kuriame pavaizduotas pasikartojančių geometrinių ornamentų raštas. TIM raštijos rinkinys.. Deinarovičiaus nuotr.

Naudota literatūra ir šaltiniai:

Edmundas Laucevičius, Popierius Lietuvoje XV–XVIII a., 1967 m.
Antanas Vasiliauskas, Vytauto Didžiojo diplomatika, Senovė, 1936, t. 2.
Recueil de planches sur les sciences, les arts mechanique avec leur explications, Troisieme livraison. Paryžius, 1745 m.,
www. arnoldgrummerpapermaking.blogspot.com
www.vle.lt

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją