O ar apie marą galima pasakyti ką nors gero? Pasirodo, galima. Mokslininkės Sharon DeWitte atlikta analizė (jos rezultatus publikavo recenzuojamas leidinys „PLoS ONE“) rodo, jog žvelgiant iš šių dienų perspektyvos maras buvo naudingas: išgyvenusieji Juodąją mirtį ir jų palikuonys buvo sveikesni ir gyveno ilgiau – tai reiškia, jog bakterinė infekcija suveikė kaip gigantiškas natūralios atrankos filtras, išnaikinęs silpną ir vargiai gyvybingą populiacijos dalį, rašo realclearscience.com.
Dėl milžiniško mirčių kiekio buvo manoma, jog Juodoji mirtis žudo nesirinkdama. Tačiau tai nėra tiesa. Daug didesnė mirties tikimybė buvo tiems žmonėms, kurie iki infekcijos pradžios buvo seni arba šiaip prastos sveikatos. Žinoma, mirdavo ir tie žmonės, kurie iki infekcijos buvo sveiki kaip ridikai. Tiesiog, kaip ir daugelio ligų atveju, sveikesnieji turėjo geresnę išgyvenimo tikimybę. Ironiška tai, jog išgyvenusieji Juodąją mirtį europiečiai paveldėjo kur kas geresnį pasaulį. Maisto kainos krito, darbo užmokestis kilo, o gyvenimo kokybė pagerėjo.
Dr. S. DeWitte analizavo 464 asmenų, Londone mirusių dar iki Juodosios mirties, XI-XIII amžiais. Taip pat ji analizavo 133 skeletus Lonone po Juodosios mirties, nuo 1350 metų iki XVI a. vidurio, palaidotų žmonių skeletus. Įvertinus pagerėjusią gyvenimo kokybę po Juodosios mirties, Dr. S. DeWitte darė prielaidą, kad po maro pandemijos žmonės turėjo gyventi ilgiau. Būtent tai ji ir nustatė.
Brėžiant išgyvenamumo kreivę išaiškėjo, kad londoniečiai po Juodosios mirties tapo kur kas sveikesniais. Vidutinio amžiaus ribą pasiekdavo kur kas didesnė populiacijos dalis.
Visą tyrimą aprašantį straipsnį rasite čia.
