Dar šių metų liepos 5 d. Kanadoje buvo dalinama vienkartinė išmoka maisto prekėms, siekiant tokiu būdu paremti mažas pajamas gaunančius gyventojus; tokie kanadiečiai gavo iki 628 dolerių maisto produktams įsigyti, rašo phys.org.
2022 m. Kanadoje žaibiškai šoktelėjo infliacija, ko nebuvo keliasdešimt metų. Šiuo metu infliacijos lygis palengva mažėja, tačiau 2023 m. namų ūkiai Kanadoje išleidžia maistui vidutiniškai 1065 doleriais daugiau nei anksčiau.
Šiaip ar taip, susitelkdami į maisto kainų mažinimą rizikuojame nepastebėti kertinių priežasčių, kodėl žmonės neįperka maisto produktų.
Paslėptos išlaidos
Maisto kaina apima auginimą, perdirbimą, distribuciją ir mažmeninį pardavimą. Į šią kainą neįtrauktos išlaidos sveikatos sutrikimams, atsirandantiems dėl ligų, susijusių su mityba, esamas ir būsimas poveikis aplinkai ar socialinėms neteisybėms, pvz., pernelyg mažu užmokesčiu žemės ūkio darbuotojams ar vaikų išnaudojimu darbui, rašo theconversation.com.
Tai vadinama neigiamais išoriniais poveikiais. Toks yra šalutinis poveikis maisto gamybos sistemos, kurioje nepaisoma platesnio poveikio visuomenei.
2011 m. buvo paskaičiuota, kad vien Centrinėje ir Vakarų Kanadoje žemės ūkio produkcijos išorinės išlaidos aplinkai sudaro apie 8,9 mln. dolerių. Įvertinus išorines išlaidas, matyti, kad tikroji maisto produktų kaina JAV yra tris kartus didesnė už tą, kurią moka amerikiečiai.
Tai reiškia, kad dėl įvairių socialinių, ekonominių ir aplinkosaugos srities išorinių veiksnių mūsų perkamų maisto produktų kaina yra per maža. Viena vertus, kasoje nesumokame už tas paslėptas sąnaudas, kita vertus, sumokame išlaidomis sveikatos priežiūrai, prasta maisto kokybe ir socialine nelygybe. Paslėptos išlaidos neproporcingai veikia globaliųjų Pietų gyventojus ir mažas pajamas gaunančius asmenis.
Išlaidų maistui perspektyvos įvertinimas
Šiuo metu, kai daug dėmesio skiriama maisto kainų didėjimui, gali būti keista, kad kanadiečiai maistui išleidžia palyginti nedaug. Remiantis 2016 m. tyrimu (paskutinių metų, kurių duomenys yra prieinami) Kanada buvo tarp penkių pasaulio šalių, kurios maistui išleidžia mažiausiai.
2022 m. kanadiečiai išleisdavo maistui vidutiniškai 11 proc. savo pajamų. Didžiausias pajamas gaunantys gyventojai maistui išleisdavo 5,2 proc., mažiausias pajamas gaunantys gyventojai – iki 23 proc. savo pajamų. Tai reiškia, kad mažiausias pajamas gaunantys žmonės labiausiai pajuto padidėjusių išlaidų maistui naštą.
Nuo XX a. septinto dešimtmečio maistui išleidžiamų pajamų dalis mažėja. 1969 m. kanadiečiai maistui skyrė 19,6 proc. savo pajamų. Maisto kainos padidėjo dėl pandemijos ir infliacijos, bet nuo 2010 m. kanadiečių išlaidos maistui išliko palyginti stabilios ir sudarė 10–11 proc. jų pajamų.
Nors maisto produktų kaina didėja, pažeidžiamiausi maisto sistemos dalyviai – ūkininkai ir žemės ūkio darbuotojai – gauna nedidelę dalį pajamų. Kanadoje žemės ūkio sektoriuje darbo užmokestis yra mažesnis už vidutinį, o savaitinis uždarbis yra apie 21 proc. mažesnis nei kituose sektoriuose. 2021 m. JAV ūkininkai ir žemės ūkio darbuotojai gavo tik 7,4 cento nuo kiekvieno maistui išleisto dolerio. 2013 m. jie gavo 10,2 cento.
Didelės maisto kainos nėra pagrindinė problema
Didelės maisto kainos nėra pagrindinė priežastis, kodėl žmonės neįperka maisto. Didžiausia problema – skurdas. Skurdas – sisteminė problema, jo priežastys dažniausiai yra netinkama valdžios politika, pajamų nelygybė ir sisteminės diskriminacijos formos.
Vidutinio Kanados namų ūkio pajamos nuo 1999 m. iki 2022 m. padidėjo 16 proc. Tiesa, būstui išleidžiamų pinigų suma padidėjo 12 proc., o išlaidos sveikatai – 35,6 proc.
Be to, mažas pajamas gaunantys žmonės vis dažniau įvardija sistemines problemas, tokias kaip rasizmas ir kolonializmas, kaip pagrindines kliūtis, trukdančias užtikrinti apsirūpinimą maistu. Net ir esant mažoms maisto kainoms, rasizmo poveikį patiriantys žmonės susiduria su daugybe kliūčių siekdami apsirūpinti maistu. Dėl sisteminės diskriminacijos kaupiasi nepalankios socialinės ir ekonominės sąlygos, dėl kurių didėja nesaugumas dėl pajėgumo apsirūpinti maistu.
Devintą ir dešimtą dešimtmetį Kanadoje stipriai padidėjo pajamų nelygybė. Ši tendencija nepasikeitė. Šiuo metu labiausiai tikėtina, kad mažas pajamas ir toliau gaus vietinės tautos ir rasinės grupės.
Naujausio gyventojų surašymo duomenimis, 18,8 proc. čionykščių tautų gyveno mažas pajamas gaunančiuose namų ūkiuose, palyginti su 7,9 proc. kitos šalies populiacijos. Kanados čionykščių gyventojų bendruomenės susiduria su maisto nepritekliumi du–penkis kartus dažniau nei kiti kanadiečiai.
Šalyje atliktas tyrimas atskleidė, kad namų ūkiai, kurie turėjo galimybių gauti įprastais būdais pagamintų maisto produktų, buvo visapusiškiau apsirūpinę maistu ir rečiau sirgo sunkiomis ligomis, pavyzdžiui, diabetu ir širdies ligomis. Šių namų ūkių nariams galimybė auginti ir rinkti maistą sau ir savo bendruomenei buvo svarbesnė už mažesnes maisto kainas.
Pigus maistas turi kainą
Bananai – vienas pigiausių maisto produktų Kanados maisto prekių parduotuvėse. Jie prisideda prie nuolatinio per mažo ūkininkų ir žemės ūkio darbininkų darbo užmokesčio, vaikų įdarbinimo, biologinės įvairovės nykimo ir vandens taršos.
Dėl minėtų priežasčių paslėpta bananų kaina yra daug didesnė nei sąžiningos prekybos bananų. Didžiąja dalimi taip yra dėl nepakankamo darbo užmokesčio ir nepakankamos ūkininkų ir ūkio darbuotojų socialinės apsaugos. Pirkdami sąžiningos prekybos bananus vartotojai gali reikšmingai prisidėti prie tvarumo ir lygybės įtvirtinimo.
Sąžiningos prekybos produktai brangesni, tačiau dėl to ūkininkai ir žemės ūkio darbuotojai gauna teisingesnius atlyginimus ir visoje tiekimo grandinėje užtikrinamas didesnis skaidrumas.
Programa „Fair Food Program“ skatina įmones pirkti produktus iš ūkių, kuriuose su darbuotojais elgiamasi humaniškai ir jiems padoriai mokama. Naujausioje programos ataskaitoje nurodoma, kad programoje dalyvaujančiuose ūkiuose sumažėjo darbuotojų sužeidimų, smurto ir seksualinio priekabiavimo atvejų.
2000-ųjų pradžioje pirkėjai sutiko mokėti centu daugiau už kiekvieną pomidorų svarą, pervesdami šią sumą ūkio darbuotojams. Ši suma buvo skiriama tiesiogiai ūkio darbuotojams, o tai reiškė 20–35 proc. didesnį savaitinį darbo užmokestį.
Dėl paslėptų pigaus maisto išlaidų neproporcingai nukenčia rasinės bendruomenės ir mažas pajamas gaunantys asmenys, o mes visi netenkame teisingos, sąžiningos ir tvarios maisto sistemos. Didesnis darbo užmokestis ūkininkams ir maisto pramonės darbuotojams yra investicija į vietos ekonomiką ir atsparesnę, teisingesnę ir teisingesnę pasaulinę maisto sistemą.
