Savaime suprantama, mokslininkai nerizikavo į rūgštį merkti savo pirštų – kas gi tai darytų prisiklausius tokių istorijų, kad lašas fluoro rūgšties labai staigiai numarina nervus ir todėl žmogus visiškai nejaučia skausmo rūgščiai ėdant jo kūną? Bet jie pasinaudojo ganėtinai artimu ir patogiu eksperimentiniu pakaitalu – vištos blauzdelėmis.
O kad eksperimentas būtų tikrai moksliškas ir būtų galima aiškiai pasakyti, kas ėda mėsą – vandenilis ar fluoras – paimtos ir dvi „kontrolinės“ rūgštys: druskos (HCl) ir sieros (H2SO4). Koncentruotos rūgštys buvo supiltos į chemines stiklines, pastatytas traukos spintoje, o į jas buvo sumerktos vištos blauzdelės.
Mokslininkų nustebimui, po 5 minučių mirkymo blauzdelės buvo visiškai nepakitusios. Po pusvalandžio? Taip pat jokių pakitimų. Ir netgi darbo dienos gale pokyčiai buvo labai nestiprūs – druskos rūgštyje buvusi blauzdelė „paleido snarglius“, o sieros rūgšties spalva pakito – viršutinis stiklinėje buvęs sluoksnis pagelto.
Nusprendę eksperimento neapleisti, mokslininkai paliko blauzdeles mirkti rūgštyse visą naktį. Ir panašu, kad tiek laiko bent kažkiek paveikė mėsą: sieros ir druskos rūgštys stiklinėse pakeitė spalvą, o pačių blauzdelių į rūgštį įmerktoji dalis gerokai aptirpo.
Kaip bebūtų keista, kur kas stipresnių rūgštinių savybių fluoro rūgštis blauzdelės struktūros beveik nepakeitė. O įdomiausi pokyčiai buvo ne mirkomoje, bet virš rūgšties buvusioje dalyje – ji pažaliavo.
M. Poliakoffo teigimu, taip akivaizdžiai nutiko dėl to, kad buvo panaikinti rausvą spalvą suteikiantys pigmentai. Mokslininkas mano, kad rūgštis galbūt specifiškai ardė mioglobiną – raudoną spalvą suteikiantį junginį, kuris, kaip ir hemoglobinas kraujyje, raumenyse saugo deguonį. Anot chemiko, fluoro rūgštis veikiausiai suardė vieną ar kelias jungtis globino fragmente – geležies/porfirino komplekse, kuris absorbuoja didžiąją dalį regimo spektro šviesos, išskyrus raudoną. Tokį mokslininko spėjimą patvirtina ir tai, kad fluoro rūgštis stiklinėje buvo visiškai skaidri.
Šiuo eksperimentu mokslininkai paneigė daugelio ne chemikų (o kartais – ir chemikų) galvoje įsitvirtinusį įsitikinimą, kad rūgšties ėdrumas yra būtent lengvai disocijuojančio vandenilio suteikiama savybė.
M. Poliakoffas poveikio skirtumus pradėjo nuo blauzdelių sudėties analizės: jose yra daug baltymų, šiek tiek riebalų ir kaulinis audinys. Jų molekulės skaidomos ardant šiaip jau labai stiprias anglies-vandenilio ir anglies-anglies jungtis. O skaidymą galima atlikti minėtas jungtis pakeičiant kokiomis nors kitomis jungtimis – pavyzdžiui, gerokai stipresnėmis anglies-fluoro jungtimis.
Dėl fluoro poveikio, tiesą sakant, ir fluoro rūgštis nėra labai stipri – ji, praskiesta vandeniu, gana menkai disocijuoja į jonus, vandenilis nenoriai atsiskiria nuo fluoro, o rūgštingumą lemia būtent vandenilio disociacijos nuo anijono lengvumas. Kita vertus, nors fluoro rūgštis nėra stipri praskiedus ją vandenyje, ji yra labai reaktyvi, nes fluoro jungtys su kitais cheminiais elementais yra netgi stipresnės nei su vandeniliu. Kitaip tariant, fluoro rūgšties agresyvią reputaciją sukūrė tikrai ne rūgštingumas, o tai, kad fluoras labai mėgsta reaguoti su kitomis molekulėmis. Bet fluorui susijungus su anglimi gaunami labai stabilūs junginiai su labai stipriomis jungtimis – būtent dėl stabilumo šaldikliuose naudojami anglies-fluoro junginiai, vadinami freonais.
Mokslininkai fluorą juokais palygino su mergišiumi, kuris į šokius atsiveda nelabai gražią panelę: nors ateina kartu, bet netrukus fluoras pradeda šokdinti visas kitas paneles (anglies atomus) ir į savąją (vandenilį) žiūrėti nebenori.
