„Girdžiu smarkiai lyja. Pažiūriu pro langą – spigina pilnatis. Greit čiupau fotiką ir į lauką per lietų gaudyt super retos Mėnulio vaivorykštės! Tikriausiai visi esat matę vaivorykštę? Tačiau, spėju ne kiekvienas esat matę ją naktį?
Tereikia, kad šviestų pilnatis ir kitoje pusėje lytų. Atrodo labai paprastai gautume naktinę vaivorykštę, deja ji yra žymiai retesnė nei kaukai (kosminiai žaibai, angl. Sprites – red. past.)!
Pastarųjų esu pagavęs bent kelioliką, o štai Mėnulio vaivorykštę mačiau tik antrą kartą gyvenime! Tai yra nerealiai retas reiškinys, mat jai reikalingos sąlygos papuola labai retai. Negana to, naktinės vaivorykštės būna tokios blyškios, kad net super pilnatis sukūrė vos įžiūrimą balkšvą lanką!
Laimei, fotoaparatas pamato daug daugiau. Ilgas išlaikymas atskleidė ne tik spalvas, bet ir antrą vaivorykštę!
O tai jau tikrai pirmas kartas gyvenime, kuris veikiausiai vėl daug metų nepasikartos“, – žinutėje prie pasidalintos nuotraukos rašė T. Janušonis.
Kaip Delfi teigė fotografas, ši naktinė vaivorykštė užfiksuota Ukmergės raj., paskutinę vasaros naktį – iš rugpjūčio 30-osios į 31-ąją.
Naktinė mėnulio vaivorykštė įamžinta tokiais fotoaparato parametrais: diafragma – F1.4, ISO 400, išlaikymas 6 sekundės, plataus kampo objektyvas – 14mm. Pasak fotografo, tokio reiškinio fotografavimui teisingiau būtų buvę pasirinkti labiau užvertą diafragmą ir 20 sekundžių kadro išlaikymą.
„Norėjau daryti „timelapse“, tad fiksavau prastesniais nustatymais, kad spėčiau užfiksuoti kuo daugiau kadrų“, – aiškino T. Janušonis.
Vaivorykštė
Kaip Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašo Vilniaus universiteto profesorius, klimatologas Arūnas Bukantis, vaivorykštė – tai optinis atmosferos reiškinys, atsirandantis dėl šviesos lūžio, atspindžio, sklaidos ir interferencijos, kai ryškus šviesos šaltinis (pvz., Saulė arba Mėnulis) apšviečia krintančius vandens lašelius.
Šviesos spinduliai, pasiekę vandens lašelį, lūžta įvairiu kampu (nes lašo paviršius išgaubtas), prasiskverbia į lašelio vidų ir, atsispindėję nuo vidinės jo sienelės, išeina į lašo išorę vykstant antrajai refrakcijai ir dispersijai spalvotų spindulių pluošto pavidalu. Vaivorykštė matoma lietaus uždangos fone, stebėtojui priešingoje dangaus skliauto dalyje nei Saulė.
Vaivorykštė iš tikrųjų nėra tam tikroje dangaus vietoje, o matoma vieta priklauso nuo stebėtojo ir Saulės padėties. Vaivorykštės vaizdas susidaro stebėtojo akies tinklainėje arba naudojamo stebėti optinio prietaiso objektyvo židinio plokštumoje. Vaivorykštė – tai spalvotas lankas, kurį sudaro ištisinis spektras: išorinis kraštas yra raudonas, už jo – oranžinis, geltonas, žalias, žydras, mėlynas ir alyvinis.
Labai retai panašų reiškinį, vadinamą Mėnulio vaivorykštę, galima stebėti naktį ryškiai šviečiant Mėnuliui, bet dėl žmogaus regos (sunkiai išskiria spalvas kai šviesa neryški) ji dažniausiai atrodo balta.
