Lietuviški ilgieji – pusapvaliai sidabriniai sunormintos masės strypeliai, skirti piniginiams atsiskaitymams, paplitę visame baltų genčių gyvenamajame regione nuo XI a. iki pirmųjų monetų atsiradimo XIV a. antroje pusėje.
„Lietuviški ilgieji buvo itin stambūs pinigai – už vieną tokį lydinį buvo galima įsigyti 14 avių, todėl dažnai buvo smulkinami į mažesnes dalis, dažniausiai perkertant pusiau. Kernavės teritorijoje jų randame nemažai, visgi rasti „sveikus“, nesmulkintus ilguosius, tikras džiaugsmas ir retenybė archeologams. Iki šiol Kernavėje buvo rasti penki „sveiki“ lietuviškieji ilgieji ir daugybė jų fragmentų, todėl džiaugiamės papildę savo fondus nauju lobiu“, – rašoma Kernavės archeologinės vietovės feisbuko paskyroje.
Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, ilgasis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sidabrinis pinigas.
Tai pusapvalė lazdelė su įkartomis arba be jų. Manoma, kad Lietuvoje ilgieji buvo pradėti naudoti valdant karaliui Mindaugui iki 14 amžiaus antros pusės. Buvo 74–135 g (vidutiniškai apie 105 g) masės, 10–16 cm (dažniausiai apie 13 cm) ilgio.
Ankstyvieji ilgieji buvo be įkartų, vėlesnieji – su 1–18 įkartų. Manoma, jos darytos nuo 14 amžiaus pradžios, atsiradus smulkių lydinių poreikiui – atsiskaitant pritrūkus smulkesnio piniginio vieneto buvo atkertama lydinio dalis.
