Neseniai astronomai pranešė, kad nepaisant kuklių matmenų TRAPPIST-1 būdas itin aršus. Tad darytinos dvi prielaidos: arba tos sistemos planetų magnetosfera itin stipri, ir apsaugo jų paviršius nuo pražūtingo žvaigždės spinduliavimo, arba matome dar vieną negyvų riedulių, – nors ir planetų dydžio – rinkinį.
Vengrijos mokslų akademijos Konkoly observatorijos komanda, vadovaujama astronomo Krisztián Vida, nusprendė atlikti TRAPPIST-1 ryškumo charakteristikų, esančių fotometriniuose duomenyse, surinktuose kosminiu teleskopu „Kepler“ misijos K2 metu, analizę ir priėjo išvadas.
Per tirtą 80 dienų periodą mokslininkai TRAPPIST-1 paviršiuje užfiksavo 42 energingus blyksnius, tarp kurių 5 buvo daugkartiniai, t.y. daug pragaištingos energijos blyksnių, vienu metu žvaigždės išsviestų įvairiomis kryptimis.
Tuo tarpu pats stipriausias mokslininkų užfiksuotas vienetinis blyksnis savo galia praktiškai prilygo 1859 metais Žemei tekusiam per vadinamąjį Carringtono įvykį. Jeigu jis nutiktų dabar – geriausiu atveju sugestų visos komunikacijų sistemos. 1859 metais sugedo visos telegrafo linijos. Naktį dangų nušvietė tokios ryškios pašvaistės, kad netgi pažadino aukso ieškotojus Uolėtuosiuose kalnuose JAV vakaruose, kurie pamanė, kad išaušo rytas, nors buvo gūdi naktis.
Tačiau jeigu Žemės gyvybė tokius žybsnius sugebėjo išgyventi, tai kodėl gi hipotetiškai nebūtų galima manyti, kad bent trijose iš septynių TRAPPIST-1 sistemos planetų gyvybė irgi galėjo išlikti, jeigu ji ten iš viso kada nors buvo?
Pirma, norint atsakyti į šį klausimą, reikia atminti, kad tokie žybsniai ten vyksta kas 28 valandas. Tai yra, šiuo atveju vyksta praktiškai nuolatinis „bombardavimas“. Be to, mokslininkai tvirtina, kad TRAPPIST–1 žybsnių keliamos audros būtų šimtus ar net tūkstančius kartų stipresnės už Žemės patiriamas.
Remiantis pernai paskelbtais nepriklausomo tyrimo rezultatais, po vieno tokio galingo blyksnio atmosferos atstatymui planetai reikėjo maždaug 30 000 metų. Tad, nesunku suprasti — per 28 valandas planetos atmosfera vargu ar atsistatys.
Be to, visos TRAPPIST-1 sistemos planetos yra daug arčiau savo žvaigždės, nei mūsų sistemos planetos Saulės atžvilgiu. Kitaip tariant, iš viso to galima padaryti išvadą, kad toks bombardavimas elektringomis dalelėmis užtikrintai suardytų bet kokį jų atmosferos stabilumą, ir būtų praktiškai neįmanoma išgyventi bet kokioms, netgi pačioms primityviausioms gyvybės formoms.
„Dažni ir galingi TRAPPIST-1 žvaigždės blyksniai pražūtingai paveiktų bet kokią įmanomą gyvybę šios sistemos planetose, nes jų atmosferas nenutrūkstamai atakuotų didelės energijos dalelės, nesuteikdamos laiko atsistatymui“, — apibendrino komanda.
Panagrinėjęs šį klausimą giliau, Evanas Goffas iš portalo „Universe Today“ pažymi, kad Žemės magnetinis laukas apsaugo mus visus nuo pražūtingų Saulės blyksnių, tačiau menkai tikėtina, kad TRAPPIST-1 sistemos planetos turi tokį pat nepramušamą skydą.
„Šis tyrimas rodo, kad TRAPPIST sistemos planetoms reikėtų dešimčių ar net šimtų erstedų (Oe) stiprumo magnetinio lauko, kai tuo tarpu Žemės magnetinio lauko stiprumas yra apie 0,5 Oe, - pakomentavo Goffas. - Tad kaip TRAPPIST-1 sistemos planetos gebėtų sukurti pakankamai galingą ir tankią magnetosferą, kad galėtų išsaugoti atmosferą?“
Visgi šio tyrimo rezultatus dabar recenzuoja žurnalas „Astrophysical Journal“, todėl prieš publikavimą kas nors gali pasikeisti. Atsižvelgus ir į ankstesnių tyrimų rezultatus, sistemos TRAPPIST–1 potencialaus tinkamumo gyvybei paveikslas tampa vis niūresnis.
