Kadrais su Delfi pasidalijo Šiaurės pašvaistę ties Taurage įamžinęs Justas Montvydas.
Remiantis JAV Nacionalinės vandenynų ir atsmosferos administracijos (NOAA) duomenimis, išsiveržusios įelektrintos Saulės plazmos dalelės pasiekė Žemę ir sukėlė stiprią, G3 kategorijos geomagnetinę audrą vasario 26-27-28 dienomis.
Šio reiškinio metu įprastai susiformuoja taip vadinama Šiaurės pašvaistė arba Poliarinė pašvaistė. Ji buvo matoma Lietuvoje net dvi naktis iš eilės ir pritraukė gausybę fotografijos mėgėjų visoje Lietuvoje.
Kaip Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje aiškina klimatologas, geografas prof. dr. Arūnas Bukantis, šiaurės pašvaistė yra viršutinių atmosferos sluoksnių (jonosferos) švytėjimas daugiau kaip 80 km aukštyje dėl oro molekulių jonizacijos.
Jonizacija vyksta dėl kosminės kilmės įelektrintų dalelių (protonų, elektronų) sąveikos su viršutinės atmosferos dujomis (daugiausia azoto molekuliniais jonais ir deguonies atomais) Žemės magnetiniame lauke.
Poliarinių pašvaisčių apatinė riba dažniausiai būna 80–150 km aukštyje. Esant dideliam Saulės aktyvumui rausvos ryškios pašvaistės gali susidaryti 250 km aukštyje ir aukščiau. Lankų plotis siekia 20 km, juostų ir portjerų – iki 80 km, spinduliai sklinda į viršų kelis šimtus kilometrų. Poliarinės pašvaistės dažniau matomos didelio Saulės aktyvumo metais. Tada Saulės paviršiuje bei gelmėse sustiprėja fiziniai procesai ir į kosminę erdvę išmetami dideli Saulės plazmos srautai.
Susidūrusios su Žemės magnetiniu lauku ir atmosfera, įmagnetintos saulės plazmos dalelės sukelia geomagnetinę audrą, kurios metu galimi elektros tiekimo, radijo ryšio ir kitų komunikacijų sutrikimai.
Manoma, kad geomagnetinių audrų dažnumas susijęs su Saulės aktyvumo ciklu. Šiuo metu saulė yra aktyvumo ciklo finišo tiesiojoje ir piką pasieks 2025-aisiais. Saulės aktyvumo ciklas yra natūralus Saulės gyvavimo procesas, kurio trukmė yra maždaug 11 metų.
