Būtent orbitų anomalijos ir yra pagrindinis bei kol kas vienintelis įrodymas, kad tokia planeta galimai egzistuoja. Dabar mokslininkai į klausimą apie pakraštines planetas nusprendė pažiūrėti kitaip – išnagrinėjo, kiek planetų Saulė galėjo pagauti per savo gyvenimą.
Jie susikoncentravo į planetų-vienišių gaudymą. Tokios planetos yra arba išmestos iš savo gimtųjų sistemų, arba išvis susiformavo pačios vienos.
Neseniai jų atrasta pakankamai daug ir pakankamai mažų, kad tapo įmanoma nustatyti masių pasiskirstymą. Jei planeta-vienišė praskrenda netoli Saulės pakankamai mažu greičiu, žvaigždės gravitacija gali ją pagauti ir išlaikyti orbitoje.
Kuo didesnis atstumas nuo žvaigždės, tuo praskridimo tikimybė didesnė; iš kitos pusės, pagavimą leidžiantis greitis tolstant nuo Saulės mažėja.
Apskaičiavę planetos pagavimo tikimybę skirtingu atstumu, tyrėjai nustatė, kad labiausiai tikėtinas pagautos planetos orbitos spindulys yra 1400 astronominių vienetų.
Vienas AU yra vidutinis atstumas tarp Saulės ir Žemės, o Neptūno orbita siekia 30 AU. Net ir Devintosios planetos orbita turėtų būti ~400 AU, taigi čia kalba eina apie daug tolimesnį objektą.
Labiausiai tikėtina, kad tai yra mažas kūnas: tyrėjai apskaičiavo, jog Saulė galėjo pagauti iki trijų Marso dydžio planetų (arba pusantros tikrai didesnės už jį).
Taip toli skriejančią mažą planetą aptikti būtų sudėtinga, tačiau įmanoma: tikėtina, kad viena tokia planeta galėtų šiuo metu būti pakankamai arti Saulės, kad per dešimt metų nuolatinių dangaus stebėjimų ją pavyktų užfiksuoti Veros Rubin teleskopu.
Po metų darbą pradėsiantis Čilėje statomas teleskopas stebės visą dangų ir ieškos įvairiausių kintančių šviesos šaltinių, įskaitant blausius Saulės sistemos objektus.
Tyrimo rezultatai publikuojami The Astrophysical Journal Letters.