Kitas, plika akimi nematomas, bet irgi labai svarbus pašvaisčių požymis – šimtų kilohercų dažnio radijo bangos, kurias skleidžia tie patys Saulės vėjo elektronai, sukdamiesi aplink Žemės magnetinio lauko linijas.
Dabar pirmą kartą analogiška radijo spinduliuotė užfiksuota Saulėje.
2016 metų balandį radijo teleskopu darytuose Saulės stebėjimuose tyrėjai aptiko stipriai poliarizuotų radijo žybsnių požymių. Poliarizacija – elektromagnetinių bangų vibracijų krypties vienodumas – yra tvirtas požymis, kad spinduliuojančios dalelės juda labai panašiomis trajektorijomis.
Šiuo atveju tos trajektorijos yra spiralės aplink magnetinį lauką. Toks spinduliuotės procesas vadinamas ciklotronu. Žybsnių dažnis siekė šimtus megahercų, o kartais ir gigahercus – tai atitinka tikėtiną ciklotrono dažnį, jei Saulės magnetinis laukas būtų apie tūkstantį kartų stipresnis už Žemės.
Vidutinis Saulės magnetinis laukas toli gražu toks nėra, bet erdviškai išskirti stebėjimai rodo, kad žybsniai kilo maždaug 40 tūkstančių kilometrų aukštyje virš Saulės dėmės. Dėmės pasižymi daug stipresniu už vidurkį magnetiniu lauku, taigi ten tikrai galėjo susidaryti sąlygos ciklotrono spinduliuotei.
Panašių žybsnių seniau pastebėta keliose mažose žvaigždėse ir rudosiose nykštukėse. Jų magnetinis laukas daug stipresnis, nei Saulės, taigi ir žybsniai 100-1000 kartų stipresni. Turėdami duomenų apie tikslią žybsnio Saulėje formavimosi vietą ir kitas savybes, mokslininkai galės geriau suprasti ir tolimuose objektuose nutinkančius analogus.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.