Šalia mūsų galaktikos aptikti kosminiai dariniai – nykštukinės galaktikos: mokslininkai pateikė radikaliai naują išvadą

Paukščių Taką supa kelios dešimtys palydovinių nykštukinių galaktikų. Įprastai jų kilmė ir istorija nusakoma taip: dauguma jų suka jau ne pirmą ratą aplink mūsų Galaktiką ir praleido čia apie dešimt milijardų metų; didžiąją jų masės dalį sudaro tamsioji materija, kurios egzistavimas paaiškina plačias žvaigždžių orbitas ir gana didelius greičius.

Bet dabar, nagrinėdami Gaia teleskopo duomenis, mokslininkai padarė radikaliai kitokią išvadą: dauguma palydovių – naujos, atsiradusios Paukščių Tako apylinkėse palyginus neseniai, o tamsiosios materijos turi labai nedaug. Gaia labai tiksliai matuoja daugybės žvaigždžių bei jų telkinių padėtis ir judėjimo greitį.

Naujausiame duomenų kataloge yra pakankamai informacijos apie palydovines galaktikas, kad būtų galima patikslinti jų orbitų savybes. Tą padarę, mokslininkai nustatė, jog dauguma jų turi gana didelę orbitinę energiją. Tai reiškia, kad krentant į Paukščių Taką jas traukė didelė mūsų Galaktikos masė – didesnė, nei buvo prieš 10 milijardų metų.

Tiesą sakant, daugumos galaktikų orbitinė energija didesnė nei Šaulio nykštukinės galaktikos, kuri į Paukščių Tako apylinkes atskrido prieš 5-6 milijardus metų. Taigi dauguma galaktikų Paukščių Tako apylinkėse atsidūrė tik prieš tris ar mažiau milijardų metų.

Mažos galaktikos, šiuo metu randamos už Paukščių Tako halo – minėtų „apylinkių“ – ribų dažniausiai turi daug dujų, taigi greičiausiai daug jų turėjo ir dabartinės palydovės. Krisdamos jos patyrė stiprų sukrėtimą, kuris išsklaidė dujas.

Sumažėjus galaktikos gravitacijai, žvaigždžių orbitos stipriai išsiplėtė ir pakriko – tai paaiškina dabartines padrikas jų formas. Bet pakrikimas neįmanomas, jei galaktikose buvo daug tamsiosios materijos – ji, priešingai nei dujos, niekur neišsisklaido ir turėtų išlaikyti žvaigždes savo orbitose.

Taigi peršasi išvada, jog tamsiosios materijos ten kaip tik labai nedaug. Toks scenarijus ir galaktikų sandara gerokai skiriasi nuo standartinio kosminių struktūrų formavimosi modelio, vadinamo Lambda-CDM, prognozių. Kaip jas suartinti tarpusavyje, kol kas nežinia; vienas galimas paaiškinimas būtų gerokai mažesnė Paukščių Tako tamsiosios materijos halo masė, tačiau tokia modifikacija kelia savų problemų. Tolesni stebėjimai ir palydovinių galaktikų analizė padės išsiaiškinti neatitikimų priežastis.

Tyrimo rezultatai arXiv.